Nors nuo geležinės uždangos griuvimo prabėgo jau daugiau nei du dešimtmečiai, vis dar atrodo, kad Europos Vakarus ir vidurį bei Rytus, kur esame ir mes, tebedalija neregima skiriamoji linija.
Žvelgiant iš Vakarų, erdvė už buvusios soclagerio sienos – dažniausiai tarsi pilka dėmė, kuri į bendrą pasaulio vaizdą beveik nepatenka, o jei ir patenka, tai tik kaip visų galimų blogų dalykų – didžiulio nusikalstamumo, skurdo, viduramžiškų socialinių santykių, visų įmanomų fobijų bei nepakantumo sankaupa bei simbolis.
Šaltojo karo pėdsakai šiuose stereotipuose itin išryškėja tokiomis progomis kaip, pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimas.
Vakaruose tebekaraliauja dar šaltojo karo metu įsitvirtinusi nacizmo, kaip ne tik pagrindinio, bet ir vienintelio XX amžiaus blogio, samprata.
Tas istorinis pasakojimas, kurį mėgina pateikti buvusio sovietinio režimo aukos, į tą schemą ir toliau niekaip nepatenka.
Vieninteliai žymesni pokyčiai – vis labiau įsitvirtinantis rytų europiečių, kaip pagrindinių nacių kolaborantų ir talkininkų, įvaizdis.
Taigi atrodė, kad šis vaizdelis ir toliau bus kone pagrindinė požiūrio į Rytus prizmė. Bet pastaruoju metu pūstelėjo tokie priešingi vėjai, kad liko tik stebėtis.
Klausantis tų ditirambų Lietuvai ir visam aplinkiniam regionui, kurie mūsų prezidentės D.Grybauskaitės apdovanojimo Karolio Didžiojo prizu proga pasipylė pagrindinėje ES valstybėje Vokietijoje, vis norėjosi pribėgti prie lango ir įsitikinti, ar tikrai toje valstybėje ir ją supančioje pasaulio dalyje gyveni.
Visos Europos pažangos, stabilumo ir šiaurietiškos gerovės oazė bei švyturys – tokio mūsų rojaus paveikslą tapė ne tik santūrieji vokiečiai, bet ir visos ES politikos elitas.
Giedant apie stulbinamą Lietuvos sėkmę bei jos priežastis galbūt net daugiau nei apie griežtą taupymą, buvo kalbama apie kažkokias struktūrines reformas, kurias Lietuva esą labai sėkmingai įgyvendino ir įgyvendina, apie tai, kad visuomenė nuo pat krizės pradžios pritarė ir tebepritaria valdžios politikai, kad čia nebuvo jokių neramumų ir protestų.
Pagrindiniu visų šių gėrybių šaltiniu įvardyta, žinoma, pati D. Grybauskaitė, kuri savo rankomis įveikė krizę ir išvedė klusnią bei vieningą tautą į šviesų gerovės vieškelį.
Dar buvo galima suprasti, kodėl šias stebuklines pasakas seka politikai.
Juk visą ES vairuojančioms valstybėms labai reikia naujos politinės mitologijos, sėkmės istorijos, kuri liudytų, jog ES dabartis ir ateitis – ne tik ir ne tiek ekonominiame, socialiniame ir politiniame akivare skęstantys Pietūs, kuriuos vokiečiams ir visiems kitiems tenka iš ten už ausų traukti.
Nepavykus premijos skirti buvusiam Italijos premjerui M. Monti, riterių ant balto žirgo bei gero pavyzdžio visiems vaidmenį nuspręsta skirti rytiniams naujokams.
Sunkiau suprasti, kodėl lygiai tą patį suokė ir tenykštė žiniasklaida. Apie kitą rožinio paveikslo pusę – emigraciją, skurdą, nedarbą, skolas, šešėlinę ekonomiką, „Snoro” arba Ūkio bankuose valstybės nusavintus savo uždirbtus pinigus ir sąstingį, provincialėjimą, taip pat D. Grybauskaitės biografijos ir politinio portreto šešėlius kalbėta tik užuominomis arba nekalbėta visiškai.
Juokingiausia, kad kai kurie pagal bendrą šabloną nukaltų panegirikų autoriai, atvykę į Lietuvą, savo vietiniams kolegoms nuoširdžiai prisipažindavo taip ir nesupratę, už ką mes visi ir mūsų prezidentė nusipelnome šios garbės.
Ką gi, jei šis rožinis burbulas nebus tik vienkartinė mada ir ženklina kokius nors giluminius poslinkius, pranašauja didesnį Lietuvos ir viso regiono politinį svorį bei ekonominį patrauklumą ES, teks tik džiaugtis. Bet kas, jei šis rožinis vaizdas – tik kita juodojo pusė, liudijanti, kad tikrovėje liekame taip pat atitrūkę vienas nuo kito kaip ir anksčiau?
