Užklijuotą voką su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažyma skulptoriai turėjo pristatyti konkurso rengėjams kartu su savo meniniais projektais.
Pažymos apie santykius su KGB ėjo prašyti net tie menininkai, kurie prieš 30 metų, kai Lietuva buvo okupuota, lankė darželį.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai patikino „Lietuvos rytą”, kad tai buvo vienintelis kartas, kai žmonės ėjo ir prašė pažymų, jog jie nebuvo pripažinti slapta bendradarbiavę su SSRS specialiosiomis tarnybomis.
Pavyzdžiui, per rinkimus į Seimą irgi tenka masiškai tikrinti kandidatus, bet dėl to į centrą kreipiasi ne patys kandidatai, o Vyriausioji rinkimų komisija.
Menininkai jau pradėjo įtarinėti, kodėl kai kurie garsūs Lietuvos skulptoriai nedalyvauja konkurse: esą negalėjo gauti pažymos iš Genocido ir rezistencijos tyrimo centro.
Laisvės kovotojų paminklo konkursą rengusios Kultūros ministerijos nesulaikė net Viešųjų pirkimų tarnybos perspėjimas, kad reikalauti pažymos iš Genocido centro yra neteisėta.
Vykdė valdžios nurodymą
Ministerijos vyriausioji specialistė Janina Krušinskaitė „Lietuvos rytui” parodė ankstesnės Vyriausybės posėdžio protokolą, kuriame numatyta neleisti dalyvauti konkurse asmenims, bendradarbiavusiems su KGB ir kitomis slaptosiomis tarnybomis.
Gavusi tokį pavedimą Kultūros ministerija į konkurso sąlygas įtraukė nuostatą, kad skulptoriai privalo pateikti pažymą iš Genocido centro.
Patys kreiptis į centrą valdininkai nepanoro – esą taip būtų daugiau popierizmo.
Rengs atmestųjų parodą
Dailininkų sąjungos Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkas Rytas Belevičius įtaria, kad tam tikra grupė žmonių siekė, jog konkursą laimėtų jų kandidatas, ir tikėjosi tokiu būdu pašalinti konkurentus.
Bet jiems nepavyko, nes visi skulptoriai gavo pažymas, kad nebendradarbiavo su KGB.
Kur kas labiau nei reikalavimas pažymų dėl KGB menininkus papiktino tai, kad jų darbai buvo atmesti dėl sunkiai suprantamų priežasčių.
Iš 28 Laisvės kovotojų paminklo projektų valdininkai be jokio komisijos įvertinimo atmetė 14. Esą jie neatitiko formalių viešųjų pirkimų konkurso sąlygų.
Pavyzdžiui, autoriams buvo liepta atsiimti savo darbus, jei ten nenumatytas skulptūrų apšvietimas arba ant maketų nenurodytos laisvės kovų datos, o tik paliktas plotas joms surašyti.
„Kaip galima numatyti apšvietimą, jei architektų projekte dar nėra pažymėta komunikacijų? O kaip surašyti ilgą tekstą apie laisvės kovas ant 25 kartus sumažinto maketo?” – stebėjosi R. Belevičius.
Įsižeidęs menininkas ketina surengti „atmestųjų” parodą, kad visuomenė galėtų susipažinti su ne vieną mėnesį rengtais skulptorių darbais.
Talentas šviečia ir pelkėje
„Koks įdomus, tiesiog poetiškas reikalavimas”, – kalbėdamas apie reikalavimą pateikti pažymą dėl KGB juokėsi skulptorius Kęstutis Musteikis.
„Sovietiniais laikais menininkai buvo laikomi ideologinio fronto darbuotojais.
Kiekviename tuomečio Dailės instituto kurse iš 5–6 studentų mažiausiai vienas būdavo paverstas KGB informatoriumi.
Bet juk žinome ne vieną pavyzdį, kai talentu sužiba net bjauriausios asmenybės.
O argi kalėjęs menininkas negalėtų sukurti genialios skulptūros? Kiek garsių rašytojų sėdėjo kalėjime dėl įvairiausių priežasčių ir niekas nedraudžia leisti jų knygų”, – kalbėjo K. Musteikis.
Konkurso rengėjai tiesiog nėrėsi iš kailio, kad Lukiškių aikštėje stovėtų tik nepriekaištingos moralės menininko skulptūra. Skulptoriai turėjo įrodyti konkurso rengėjams, kad nėra teisti, ir atnešti pažymą iš Vidaus reikalų ministerijos.
Dar dvi pažymos – iš Mokesčių inspekcijos ir „Sodros”, kad nesi skolininkas.
Piktinosi netvarka
„Ta Kultūros ministerija blogiau nei turgus”, – piktinosi skulptorius Gediminas Karalius.
Jo manymu, Laisvės kovotojų paminklo konkursas – vienas agresyviausių valdininkų surengtų konkursų.
„Dailės akademiją baigusios specialistės patikėjo, kad gali valdyti meno procesą. Džiaugiasi, kad vairuoja meno laivą, o organizuoti nemoka: net salė darbams eksponuoti neužsakyta.
Reikia vežti darbus į konkursą – išvakarėse nukelia terminą pusantro mėnesio. Nuvežame darbus paskirtą dieną, jos šaukia: jei nespėsime išpakuoti iki 16 valandos – diskvalifikuos. O vietos, kur statyti darbus, nėra. Telpa tik išmetus pusę darbų.
Skulptoriai be jokio atlyginimo dirbo pusę metų! O už pirmąją vietą pažadėta 10 tūkst. litų. Vargeli tu mano, už proginę monetą duoda 6 tūkstančius litų, o čia – valstybę reprezentuojantis paminklas”, – stebėjosi G. Karalius.
Paminklus stato valstybė
„Visą gyvenimą gyvenau su skulptoriumi. Žinau, kiek tai reikalauja jėgų. O čia menininko darbo net neparodys žmonėms!” – jaudinosi garsaus skulptoriaus Stanislovo Kuzmos našlė Lida Kuzmienė.
Šiame konkurse dalyvauja jos vyro ir sūnaus Algirdo bendras projektas.
L. Kuzmienė pabrėžė, kad menininkai tikrai nesitiki jokios išskirtinės pagarbos, bet nusipelno, jog jų darbus visuomenė bent pamatytų.
Juk paminklus stato valstybė, o ne valdžia! Konkursas skirtas rasti meninę idėją, kuri būtų priimtina visiems gyventojų sluoksniams ir bendruomenėms.
O kaip atvykusiems savaitgalį iš kito miesto patekti į Kultūros ministeriją?
„Įdėta daug pastangų, dirbta negailint sveikatos – ir toks negeranoriškas valdininkų požiūris. Ar čia mes nesusigaudome, ar jie nesusigaudo, kokio masto tas objektas?” – svarstė A. Kuzma.
Prieš pasaulį apsijuoktume
„Konkursas – tarptautinis, bet jei konkurse būtų dalyvavę užsienio autoriai, būtume visiškai apsijuokę. Meninės idėjos konkursas, o perka kaip šaldytuvą.
Iš pradžių reikėjo pristatyti darbus iki kovo 7-osios. Vieną dieną iki konkurso pranešama, kad konkursas nutrauktas, keičiasi jo komisija ir sąlygos.
Tai ką darytų užsienietis, atsiuntęs darbą?
Menininkams – jokios pagarbos. Paskirtą dieną atveži darbus – nėra net kur automobilio pasistatyti. Išlenda didelio viršininko vairuotojas ir aprėkia.
Tuomet dvi savaites jokių žinių, o po to paskelbia, kad pusę darbų išmetė dar iki svarstymo – išsivežkit”, – nuoskaudą liejo skulptorius Kęstutis Lanauskas.
Jo manymu, užsieniečius nuo lietuviško konkurso greičiausiai atbaidė premija. Tokio lygio konkurse ji tiesiog juokinga – 10 tūkst. litų už pirmąją vietą.
Garliavoje gyvenantis skulptorius prisiminė dalyvavęs tarptautiniame konkurse Berlyne, kur rengėjai, norėdami apsidrausti nuo galimų skandalų, perspėjo, kad tikrins, ar laimėtojai nėra bendradarbiavę su specialiosiomis tarnybomis.
Bet niekas nereikalavo pažymų iš menininkų. „Tegul tada ir konkurso rengėjai tokias pažymas pateikia – kodėl tik menininkai?” – stebėjosi skulptorius.
Buvo nurodyta išbraukti reikalavimą
Aušra Pocienė, Viešųjų pirkimų tarnybos patarėja
„Viešųjų pirkimų tarnybos nuomone, reikalavimas pateikti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymą, įrodančią, kad tiekėjas nėra pripažintas slapta bendradarbiavęs su buvusiomis SSRS specialiosiomis tarnybomis, nėra teisėtas, nebent perkančioji organizacija pagrįstų šio reikalavimo teisėtumą.
Viešųjų pirkimų tarnyba yra nurodžiusi konkurso organizatoriams išbraukti šį reikalavimą iš skelbimo apie konkursą.
Šio reikalavimo skelbime neliko, tačiau pirkimo dokumentuose jis atsirado prie reikalavimų „projektų rengimui, pateikimui, keitimui”.
Kultūros ministerija tokį reikalavimą grindžia įstatymu dėl asmenų, slapta bendradarbiavusių su SSRS slaptosiomis tarnybomis.
Tačiau šiame įstatyme išdėstyti veiklos apribojimai asmenims, pripažintiems slapta bendradarbiavus su SSRS slaptosiomis tarnybomis, neturi nieko bendra su dalyvavimu projekto konkursuose.
Pagal viešųjų pirkimų įstatymų nuostatus, privaloma yra vienintelė informacija: dėl neišnykusio teistumo. Ši nuostata ir įtraukta į Kultūros ministerijos konkurso dokumentus kaip kvalifikacinis reikalavimas tiekėjams.
Kiti reikalavimai – dėl teisės verstis veikla, finansinio, ekonominio ir techninio pajėgumo – nėra privalomi, gali būti laisvai pasirenkami.”
