Jūratei buvo 28-eri, kai ji ėmė lauktis pirmojo savo kūdikio – mergytės. Gydytojai perspėjo, kad vaikui gimus reikės daryti stuburo operaciją, bet nieko labai skausmingo neprognozavo.
Pagaliau į pasaulį per vargus ir didžiulį skausmą atėjo Karolina. Tačiau buvo pažeistas ne tik mergaitės stuburas - užspaustos ir smegenys. Sveikatą dar pablogino gimdymo trauma. Mergaitė nemokėjo kvėpuoti ir valgyti vienu metu.
Motina stebisi, kodėl jai nebuvo paskirtas Cezario pjūvis. Operacija būtų padėjusi stuburo išvaržą turinčiam kūdikiui ateiti į šį pasaulį.
Moteris gimdė Kauno klinikose. Ten praėjo vieni sunkiausių Jūratės gyvenimo mėnesių.
Gydytojų prognozės – kraupios
Medikai sakė, kad Karolina bus tik vegetuojanti daržovė. Mamai buvo siūloma apsispręsti, ar reikalinga palaikyti dukters gyvybę, ar ne. Medikams atrodė, kad jei mergaitės sveikata pablogėtų, jos būtų galima ir negelbėti. „Jūs jauni, dar turėsite sveikų vaikų“, - Jūratei ir Rimantui Naruševičiams sakė medikai.
Tėvus šokiravo toks požiūris. Jie kovojo dėl mergaitės gyvybės, tėvams dukra buvo brangi, jie jos laukė. „Kova buvo begalinė. Neįsivaizdavome, kad šitaip gali būti. Net sunku kalbėti“, - graudinosi Jūratė.
Mergaitei skaudėdavo galvą, spausdavo smegenis. Kūdikio gyvybė buvo palaikoma aparatais. Gulėjo su kauke, jai nuolat reikėjo deguonies. Ji nemokėjo vienu metu ir kvėpuoti, ir ryti maisto.
J. Naruševičienė su siaubu prisiminė akimirką, kai iš Kauno klinikų mergaitė buvo pervežta į Klaipėdos ligoninę. „Mergaitė jau nekvėpavo. Meldžiausi – Dievulėli, jei reikia, pasiimk, bet jei gali, palik. Po kelių akimirkų vėl ėmė kvėpuoti. Klaipėdoje sakė, kad nieko iš jos nebus. Išsiuntė į Palangą, atseit, „arčiau namų“. Palangos ligoninėje davė „marinamąją“ palatą“, - prisiminė palangiškė.
Jai vos spėjus daiktus palatoje išsikrauti, mergaitė vėl nustojo kvėpuoti. Kūdikį Palangos ligoninėje reanimavo suaugusių reanimacijoje – vaikams skirtos tuo metu neturėjo. Motiną su dukra vėl išsiuntė į Klaipėdą, paskui – į Kauno klinikas.
Karolina į klinikas atvažiavo serganti meningitu, iškart pateko į reanimaciją. Mergaitė visiškai nekvėpavo. „Kūdikis gulėjo po deguonies gaubtu. Įkvėpimų nebuvo visiškai, aparatas įpumpuodavo jai deguonies“, - vaizdą atpasakojo motina.
Gydytojai jau ragino atsisveikinti su kūdikiu, bet Jūratė neprarado vilties. „Niekada negalvojau, kad ji numirs. Visada prašydavau Dievo pagalbos. Visą dieną sėdėdavau Kauno klinikos reanimacijoje ir skaičiuodavau jos įkvėpimus“, - kalbėjo moteris.
20 mililitrų suvalgydavo per 3 valandas
Situacija pagerėjo, kai Kauno klinikų gydytojas Algimantas Matukevičius įdėjo Karolinai galvos šuntą. Šuntas leido smegenų skysčiui nutekėti į stuburo kanalą. Mergaitei tuomet buvo 3 mėnesiai.
Kai kiti medikai gąsdindavo motiną kraupiomis prognozėmis, jis moterį ramindavo: „Mamyte, nesinervinkit, neimkit į galvą.“ O kai mergaitei pasidarydavo blogiau, neslėpdavo: „Nežinau, kaip šiandien bus.“
Jūratė žavėjosi mediko nuoširdumu ir atvirumu. Iki šiol yra dėkinga už jo palaikymą ir dukrai atliktas operacijas.
Iš ligoninės Jūratė su Karolina pirmą kartą namo parvažiavo po keturių mėnesių. Ilgai namie neužsibuvo. Netrukus jiedvi iškeliavo į vaikų raidos centrą. Vėliau prireikė operuoti mergaitės stuburą. Per pirmus metus namuose jos praleido apie mėnesį.
Mažais žingsneliais motinos padedama dukrai pagerėjo. „Kiekviena diena buvo kaip naujas pasiekimas. Mokėmės valgyti ir kvėpuoti vienu metu. 20 mililitrų ji suvalgydavo per 3 valandas“, - pasakojo Jūratė.
Motina maitindama vaiką judindavo kvėpavimui svarbias mergaitės kūno vietas, kad ji nenustotų kvėpuoti. Kartais prisireikdavo daryti dirbtinį kvėpavimą – mergytė dažnai springdavo.
Būdama metų Karolina jau mokėjo valgydama nenustoti kvėpuoti.
Eina į pirmą klasę
Netrukus kūdikiui buvo atlikta dar viena operacija. Medikai kūdikiui atlaisvino spaudžiamas smegenis. To reikėjo, kad mergaitė galėtų kalbėti.
„Nuo ketverių metukų Karolina jau pradėjo kalbėti sakinukais. Neaiškūs tie sakinukai, bet sakinukai. Ji dabar mūsų mokytoja. Jei žmogus negražiai pasako, ji subara – negalima taip kalbėti“, - šypsojosi mergaitės mama.
Visi Kauno klinikose stebisi, kad Karolina kalba, reaguoja, yra tokia gyvi. „Jie nesupranta, kaip šito pasiekėme. Kiti vaikai su tokia diagnoze dar negimę buvo „laidojami“. Mums pasisekė, kad Karoliną gydė geriausi Lietuvos specialistai“, - dėkingumo neslėpė Jūratė.
Karolina yra pirmos klasės mokinukė, lanko darželį. Turi savo specialią programą, mokosi raides, skaityti, rašyti, deklamuoja eilėraščius. Ji negali vaikščioti dėl stuburo išvaržos – pažeisti stuburo nervai. Dėl to važinėja neįgaliojo vežimėlyje, kurį pati moka valdyti.
Rudenį mergaitė švęs 9 metų gimtadienį.
Ji visiškai priklausoma nuo mamos, specialistų, padėjėjų. „Bet bent jau gali važinėti vežimėliu, savarankiškai judėti“, - džiaugėsi mama.
Jūratė nedirba, visą savo gyvenimą skiria dukrai. „Čia ne auka. Dievas davė mums šitą nuostabų vaikutį. Visi nori sveiko, bet jei šitaip davė, turim priimti, kaip yra. Ji yra mūsų vaikas. Myliu ją, kitokios jos neįsivaizduoju“, - sakė J. Naruševičienė.
Motina nuolat su dukra važiuoja į sanatorijas, raidos centrus. Kasmet Karolinai daromos operacijos. „Šiemet ir pernai – klubų operacijos, dar anksčiau – galvos. Taip kasmet. Be to, ji dažnai serga. Ir peršąla, ir gripuoja. Net kiaulių gripu sirgo“, - pasakojo palangiškė.
Laukiasi antro vaiko
Pirmus metus po Karolinos gimimo moters gyvenimas tarsi sustojo. „Negyvenau savo gyvenimo. Su Karolina buvome kaip vienas. Kai jai blogai, aš tai jaučiu. Iki šiol skauda, kai pamatau vaikščiojančias mergaites. Visą gyvenimą skaudės, kad mano vaikas kitoks“, - kalbėjo Jūratė.
Gyvenimas atgijo, kai jos dukra išmoko savarankiškai kvėpuoti. Prasidėjo šventė – nebereikėjo bijoti, kad mergaitė staiga nebeįkvėps.
Jūratės vyras vos Karolinai gimus apie mėnesį gulėjo įbedęs akis į lubas, verkė ir klausė: už ką man, kodėl taip turėjo atsitikti? Galiausiai jis iškentė skausmą, nepaliko žmonos su dukra, kaip kartais atsitinka neįgalius vaikus pagimdžiusioms moterims.
„Jis mane palaikydavo, sakydavo: „Neverk, mūsų mergaitė bus tokia, kaip kiti vaikai.“ Jis niekada nepritarė gydytojams, kad Karolinos neverta gydyti. Dabar mergytė yra tėvelio lepūnėlė“, - šypsojosi palangiškė.
Kai mergaitės nėra namuose, tėvams atrodo, kad gyvenimas sustoja.
Jūratė laukiasi ir antro džiaugsmo – sūnelio. Gydytojai žada, kad vaikas gims sveikas. „Viską suskaičiavo – pirščiukus, smegenų jungtis“, - juokėsi 37 metų moteris.
Gimdyti antrąjį buvo truputį baisu dėl dukros – jai teks mažiau dėmesio. Mamą drąsina, kad Karolina nuolat prašo sesės arba brolio. „Gyvenimas nesibaigė. Karolina – mūsų džiaugsmas. Dabar gims ir dar vienas. Liepos 8 d. turėčiau gimdyti“, - sakė Jūratė.
Šeima gyvena taupiai. Vyras dirba statybose, darbų vadovu, jis vienas išlaiko šeimą. „Mūsų vaikas – mūsų investicija. Vien važiuoti į ligonines mums daug kainuoja. Bet jei neinvestuosi, nieko ir nebus“, - tikino besilaukianti moteris.
Jiedu su vyru susipažino Palangos kavinėje „Pamarys“. Jūratė ten dirbo barmene. Jos būsimas vyras užsuko pasisėdėti. Įsimylėjęs Jūratę, jis kiekvieną dieną atvažiuodavo su gėlėmis. „Jis buvo ir yra dėmesingas vyras. Ne kiekvienas ištvertų, jei jam gimtų neįgalus vaikas. O jis ištvėrė, nepaliko mūsų“, - vyrą gyrė palangiškė.
Motinos dienos proga – eilėraštis
Šeima nuolat susitinka su panašaus likimo žmonėmis – važiuoja į vasaros stovyklas, koncertus, susitikimus su neįgaliais vaikais ir jų tėvais. Mergaitė su mama LRT televizijoje pernai stebėjo „Algojimo“ surengtą lėšų rinkimo akciją „Ištiesk gerumui ranką“.
Karolinos kalba dar nėra aiški, ypač jei mergaitė jaudinasi. Bet kai kalbasi su mama, nekyla jokių problemų. Ji visada pasveikina mamą su Motinos diena. Lopšelyje-darželyje „Žilvinas“ mergaitė padeklamavo mamai eilėraštį: „Kaip saulutė, kaip šviesi, tu, mamyte, man esi. Tu ir šildai, ir šypsais meilės spinduliais šviesiais.“
Abi jau laukia vasaros, kai važiuos pas senelius, į kaimo turizmo sodybą. Ten Jūratė ir Karolina padeda priimti svečius. Mergaitei dar labai patinka važiuoti dviračiu. Žinoma, specialiu, esančiu sanatorijoje. Tokį nusipirkti kainuotų 15 tūkst. litų.
Jūratė viliasi, kad gimus broliukui, Karolina jai bus svarbi pagalbininkė.
„Mano dukrytė yra kaip angeliukas. Jos negalima neįsimylėt, ji tokia maloni. Nei pavydo, nei melo, jei jai duodu šokoladą, ji klausia, ar nepasibaigęs galiojimas. Jei koks žmogus prastai kvepia, ji pasako, kad jo kvapas blogas. Sakau, nereikėtų tiesiai šviesiai sakyti, o ji tada klausiamai pažiūri į mane: bet, mama, juk taip yra“, - šypsojosi moteris.
Jei galėtų atsukti laiką, moteris nieko nekeistų. Net kai tenka iškentėti daugybę sunkumų, jai neįgali dukra yra ne prakeiksmas, bet palaima.
