Kalbėjomės apie Vilnių, kuris vis labiau tampa tokiu paribio ir geopolitinių įtakų susikirtimo miestu, kokia Šaltojo karo laikais buvo Viena, – įlindęs į patį Vakarų pasaulio pakraštį, laisvės ir demokratijos forpostas tironiškų režimų apsuptyje. Jeigu nuo Vilniaus vesime spindulį į pietus arba į rytus, už 30 km atsimušime į naująją Geležinę uždangą. Vilnius – pasienio miestas, po kurio ramaus gyvenimo paviršiumi kunkuliuoja kitas, slaptas gyvenimas, kur susitinka ir susiduria skirtingos žvalgybos, skirtingos slaptosios tarnybos.
„Išties, geras palyginimas, – atsiliepia mano pašnekovas. – Senoji Viena buvo tarp girnų, tarp socialistinio bloko ir kapitalistinio pasaulio, ir ten kirtosi tų žvalgybų interesai. ES ir NATO slenkantis į Rytus, Viena iš tikrųjų persistūmė į Vilnių. Todėl, kad rusai – niekam tai ne paslaptis – iki šiol laiko Baltijos šalis bamperine zona. Pietuose tas bamperis nuolat slankioja, bet čia, šiaurinėje dalyje, specialiųjų tarnybų prasme – tikrai taip yra, lygiai kaip ir rezidentūrų veiklos prasme.
„Ir čia sunku pasakyt, kas buvo pirma – kiaušinis ar višta: ar rusai veikė duodami atsaką dėl JAV, vokiečių, prancūzų aktyvumo Baltijos regione, ir todėl pradėjo plėsti savo rezidentūrą, ar atvirkščiai – visos šitos šalys pradėjo plėsti savo veiklą, tame tarpe ir legalią veiklą, bendradarbiavimą su jūsų spec. tarnybomis todėl, kad rusai 1990-1991 metais, sakykim taip, „nevisiškai išsikraustė“ iš Lietuvos, o jeigu išsikraustė, tai daugiau popieriškai ar formaliai, bet labai daug kas liko.
„Visų pirma liko žmonės, – tie, kurių agentūrinės bylos, jų bendradarbiavimo su KGB bylos išvežtos į Rusiją, pirmosios dar nuo 1988 metų. Bet jeigu Vakarų spec. tarnybos manė, kad galbūt Rusija šitame regione nenaudoja senos, dar sovietinės, agentūros, tai Estijoje pagauto šnipinėjusio Hermano Simmo atvejis parodė, kad yra visiškai atvirkščiai. Jis buvo užverbuotas dar anais laikais, ir KGB sugebėjo atsitraukdama taip išvalyti visus fondus, kad niekur apie Simmą nieko neliko, jokių viešų žinių. Nereikia atmesti galimybės, kad turite tokių Simmų lig šiolei ir politikoje, ir valstybinėse struktūrose.
„Tad kalbant apie tą sovietinį paveldą, jūsų situacija, palyginti su Viena, yra kur kas blogesnė, nes liko žmonės, kurių iš tikrųjų tarnyboms nepavyko ir nepavyksta identifikuoti iki šiol. Ir reikia manyti, kad ta veikla Lietuvos kryptimi irgi yra išplėtota.
„Palyginimui galiu pasakyti, kad 1991 metais, 1991 m. gruodį SVR – Užsienio žvalgybos tarnyboje (Služba vnešnej razvedki), kai jie buvo ką tik suskilę iš KGB į atskiras tarnybas, Lietuvos padalinyje Maskvoje jau dirbo 20 žmonių, jūsų šalimi užsiiminėjo net 20 žmonių – tai ypatingas dėmesys.“
Kitas dalykas, pasak Johno, rodantis, kad Lietuva liko rusų (the Russians – turimi omenyje Rusijos atstovai, o ne etniniai rusai) „neužmiršta“ nuo pat pradžių, yra tas, jog visą tą padalinį SVR suformavo Britanijos padalinio pagrindu. O Britanijos padalinys visada buvęs viena stipriausių Rusijos krypčių, mat JAV ir Jungtinės Karalystės slaptosios tarnybos buvo laikomos pačiomis geriausiomis ir pačiomis agresyviausiomis Rusijos atžvilgiu.
„Taigi jie iš Rusijos SVR britų padalinio atskėlė žmones ir suformavo Lietuvos padalinį. Ne iš kokio nors Vietnamo skyriaus padarė Lietuvos padalinį, bet iš geriausio, vieno geriausių. Tai reiškia, kad požiūris nuo pat pradžių, nuo 1991 m. į Lietuvą buvo labai rimtas, kaip į rimtą priešininką.“
Paklaustas, o koks buvo formuojamos SVR ir apskritai Rusijos žvalgybų santykis su kitomis Baltijos šalimis, Johnas diskretiškai nutyli. Užtat gan išsamiai papasakoja apie SVR Lietuvai skirto žvalgybinio personalo formavimo pradžią – matyti, kad apie tą laikotarpį esama gan išsamių žinių.
„Iš pat pradžių jie, aišku, rinko žmones, mokančius lietuvių kalbą, kad bent jau to padalinio analitikai suprastų lietuviškai, ir iš pradžių rinkdavosi, kas pasitaikė. Tačiau jau po kelerių metų jie faktiškai „išsivalė“ nuo žmonių, turėjusių lietuviškų šaknų arba sąsajų su Lietuva, nes tai jiems rizikos faktorius, kad jūs tiesiog juos kaip nors pasieksite. Taigi jie apsivalė, o per tuos metus vadinamoji „101-a mokykla“ – dabar ji vadinasi „SVR Akademija“ – paruošė kadrus, mokančius lietuviškai. Jie ir kalba, ir skaito, ir rašo. Pradžioje jie naudojosi lietuviškomis šaknimis, o paskui atsikratė, kad nebūtų jokių ryšių su Lietuva, kad nebūtų pažeidžiami. Taigi iš tikrųjų požiūris labai rimtas.“
Dar vienas faktas, parodantis Lietuvos svarbą Rusijos žvalgyboms – Lietuvoje Rusijos ambasada ir rezidentūros visada buvo didžiausios: sudėjus abiejų Rusijos ambasadų personalą Latvijoje ir Estijoje jos būtų mažesnės, nei viena ambasada Lietuvoje.
„Aišku, Latvijoje ir Estijoje jie turi kitas atramas, Lietuvos specifika yra ta, kad „penktoji kolona“ kaip atrama yra faktiškai nykstanti. Jeigu pažvelgsim į rusakalbius, tuos socialistus, komunistus – ten viskas išlikę kur kas stipriau nei čia.“
Statistika esanti tokia, kad maždaug pusė viso Rusijos ambasados personalo yra susiję su specialiosiomis tarnybomis. Tai nereiškia, kad visi yra karininkai, profesionalūs žvalgai, bet kad teikia karininkams, rezidentūrai informaciją.
„O ta rezidentūra yra ne viena, nes Rusijoje veikia kelios tarnybos. Aišku, čia įeina ir SVR, taip pat Lietuvoje rezidentūras turi ir FSB (Federalinė saugumo tarnyba), ir GRU (Vyriausioji žvalgybos valdyba). Būtent pusė personalo – čia ir vairuotojai skaičiuojami, ir t.t. Antai kolegos iš JAV, pavyzdžiui, niekaip negalėjo patikėti, – tada dar veikė PGU – Pirmoji vyriausioji valdyba (Pervoje glavnoje upravlenije), KGB dalis, iš kurios ir gimė SVR, – kad PGU rezidentas, generolas, buvo ambasadoriaus vairuotoju, ir jie tiesiog nesugebėjo generolo atskirti nuo vairuotojo. Vairuotojas, be abejo, mažiau prižiūrimas, nei bet koks diplomatas. Be to, stebint tokius objektus, kaip ambasadorių ar ambasadoriaus asmeninį vairuotoją, reikia laikytis delikatumo, nes gali susilaukti labai griežtos ambasadoriaus reakcijos, jeigu tos šalies tarnybos lips ant kulnų. Taigi viskas buvo labai tiksliai paskaičiuota.“
Kiekviena iš rezidentūrų turėjo ir savo veiklos stilių, tam tikrą specializaciją ar savitą modus operandi, kuriuos irgi reikėtų skirti.
„Jeigu SVR yra tokia „baltų apykaklių“ tarnyba, labai subtiliai, labai inteligentiškai dirbanti, tai GRU nuo pat jos įkūrimo dirba labai grubiai, tačiau tas grubumas irgi duoda efektą, nes jie naudojasi žmonių silpnybėmis. SVR irgi pasitelkia žmonių silpnybes, bet jie visa tai daro daug delikačiau – ten yra ideologinio pagrindo ir panašiai. GRU visada naudojasi “kaulų laužymu“ – kaip jie sako, „kompromatais “: surasti, arba nupirkti, arba pakišti, išprovokuoti.“
Klaida būtų manyti, kad GRU personalą sudaro tiktai karo atašatas – atašė, pavaduotojai, padėjėjai, techninis personalas. Anaiptol – GRU įkiša žmones visur, ir visuose ambasados padaliniuose esama „GRU-šnikų“: ir konsulate, ir politiniame, ir ekonominiame padaliniuose. Juos atpažinti nėra lengva, nes kiekvienas ambasados tarnautojas ar personalo narys gali būti šnipas.
„Bet jie irgi daro klaidų. Analizė rodo, kad spec. tarnyboms priklausantys diplomatai visada gyvena geriau: jie važinėja geresnėm mašinom, jie daug daugiau išleidžia reprezentacijai, jie sumoka už „netarnybinio pobūdžio“ vakarėlius, kurie rengiami ne iš ambasados lėšų, bet neva nuo jų asmeniškai – už tokių kabinamasi, aiškinantis priklausomybę slaptosioms tarnyboms.“
Tačiau žymiai arčiau Vilniaus yra būtent „paskutiniąja Europos diktatūra“ tituluojama Baltarusija. Ar čia tik Rusija tokia stipri, ar Baltarusija irgi turi stiprų savo tinklą?
„Baltarusijoje viskas paprasčiau – ir pas juos paprasčiau, ir visiems kitiems paprasčiau su baltarusiais, kadangi profesionalumo lygis yra visiškai kitas, nes išorės žvalgybos padalinys Baltarusijoje suformuotas KGB I skyriaus pagrindu – tai yra, iš žmonių, kurie realiai neturėjo darbo rezidentūroje užsienyje patirties. Jie neturi mokyklos – jie bandė pasikviesti iš Maskvos baltarusių kilmės žmones, kurie būtų dirbę SVR, PGU, kurie galėtų atnešti tą praktinę darbo užsienyje patirtį, o ne darbo iš savo teritorijos prieš užsienį, prieš kažkokią tai šalį patirtį.
„Bet jiems tai nepavyko, nes tie žmonės, kuriuos jie bandė pasikviesti, buvo daugiau rusai, nei baltarusiai. Tai yra, rusai pasistengė , į šitą struktūrą komandiruoti savo žmonių, neva baltarusių. Kad ir kaip būtų, baltarusių išorės žvalgybos veikla nėra efektyvi.
„Tačiau jie labai agresyvūs iš savo teritorijos, kai veikia ne iš užsienio, bet iš savo teritorijos. Faktiškai kiekvieną ilgesnį ilgalaikį kontaktą tarp Lietuvos ir Baltarusijos – ar verslo, ar politinį, kokie dar ten išlikę, ar kultūrinį, ar ypač švietimo, jie apčiupinėja, išanalizuoja ir ieško prie ko „prikibti“.
„Vienas geras pavyzdys – tiesa, jis buvo kažkaip užmirštas – beveik niekas neaprašė situacijos, kaip vienas buvęs Lietuvos saugumo darbuotojas beveik trejus metus atsėdėjo Baltarusijos kalėjime už nieką – vien už tai, kad jis buvo buvęs VSD darbuotojas. O jis sėdėjo už tai, kad Vilniuje buvo pagautas baltarusių KGB papulkininkis, kuris šnipinėjo vieną Lenkijos diplomatą. Taigi tas žmogus atsėdėjo už nieką – tai buvo kerštas. Baltarusiai pareikalavo, kad mainais lenkai paleistų jų žvalgą, tada atiduosią buvusį Lietuvos saugumo karininką. Ir jis prasėdėjo kalėjime.
„Tai dar vienas akmenukas ant tos svarstyklių lėkštelės, kad jūsų sostinė iš tikrųjų yra „naujoji Viena“, nes čia žvalgybos dirba ne tik prieš jus, bet ir prieš kitas šalis jūsų teritorijoje, ir tiek Simmo atvejis, tiek šitas baltarusio su lenkais atvejis tą pademonstruoja. Lietuva yra aktyvių operacijų vieta kitoms tarnyboms šitame regione.
„Veikia baltarusiai grubiai, bet efektyviausiai veikia, aišku, iš savo teritorijos. Viskas, kas susiję su Lietuva, viskas yra kontroliuojama. Visi verslo, kultūros, švietimo projektai ten pereina per KGB filtrą.“
Jeigu po paviršiumi vyksta slaptųjų tarnybų kovos, kas laimi? Juk veikia turbūt ir Vakarų tarnybos – kas kontroliuoja situaciją Lietuvoje, tame pačiame Vilniuje?
„Nežinau, kiek dabar jūsų tarnybų bendradarbiavimas su Vakarų tarnybomis yra geras. Bet jis labai naudingas. Patirtį tokioje specifinėje veikloje gali įgauti tik darbo metu, per praktiką, arba bendrų operacijų su partneriais metu. To, ką gali gauti bendrų operacijų metu, nesuteiks jokie Vakarų šalių spec. tarnybų kursai, nes jokia šalis nesidalija savo metodais ir technika. Netgi mes, britai, su amerikiečiais, dar nuo I Pasaulinio karo glaudžiausiai bendradarbiaujančios tarnybos, ne viskuo dalijamės tarpusavyje, ir tai gali sužinoti tiktai bendrų operacijų metu.
„Kai esi partneris tokioje operacijoje, tu matai, kaip dirba, ką dirba, su kokia įranga dirba, kokią metodiką naudoja ir panašiai. Manau, kad Lietuvos – ar Latvijos, ar Estijos – tarnyboms prasiskverbti į Rusijos tarnybų, į SVR ar GRU vidų yra neįmanoma. Vien operacijos kainuoja labai brangiai, norint su vienu labai vertingu, ypatingos vertės šaltiniu palaikyti ryšį dirba keliolika žmonių. Vargu, ar jūs pajėgūs tai užtikrinti.
„Vadinasi, efektyviausia kova su Rytų priešininku tokioms mažoms šalims ir tarnyboms yra kai galite pasiūlyti mainus, kai gali kažkur padėti sąjungininkams ir tai, ko pats negali padaryti, gautum mainais. Būna ir taip, kad galite padėti mums ten, kur mums sunku veikti dėl geopolitinių, geografinių, dėl psichologinių, teisinių priežasčių. Tada gaunate informaciją tokiu lygiu, kokiu jūsų šalis ir pati tarnyba niekaip negali pasiekti.
„Toks bendradarbiavimas buvo ir veikė– kaip dabar yra, tiksliai negaliu pasakyti, bet mano žiniomis, ten dabar viskas yra gan pašliję. Lygiai kaip jūsų Prezidentė neprisibeldžia į Baltųjų rūmų duris, taip, spėju, ir kitų tarnybų vadovai neprisibeldžia į savo kolegų Vakaruose duris.“
Iš įvairių epizodų susidaro įspūdis, kad mes ne visai esam padėties šeimininkai savo valstybėje. Papasakoju apie Givi Targamadzės atvejį, kai Rusija mėgino per Interpolo paiešką pasiekti, kad jį areštuotų Lietuvoje. Baiminantis „antrojo Beliackio“ atvejo ir pernelyg „uolių“ teisėsaugos veiksmų, kurių dėka ilgametis Gruzijos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Targamadzė būtų galėjęs atsidurti Rusijoje, jis buvo įkurdintas konspiraciniame bute, apie kurį žinojo tik du-trys asmenys. Tačiau po poros dienų į duris paskambino Rusijai dirbantys „žurnalistai“. Papasakojau ir apie tai, kaip prieš savaitę organizuojant Rusijos demokratinių jėgų konferenciją Vilniuje, rusų opozicionierius nepaliaudami ir beveik nesislėpdami visur sekiojo ir filmavo Rusijos agentai – buvo matyti visiškai atviras ir nesislapstantis galios demonstravimas.
„Tai yra bėda – ta šalis, didžioji jūsų kaimynė, turi jausti pastovų tarnybų kvėpavimą sau į pakaušį. Tada jie įsitempia ir turi kitaip veikti. Jos tarnybos vis tiek veikia, bet tada turi veikti kitaip – turi įdėti daugiau ir lėšų, ir laiko, ir patirties, ir žmonių, ir visa tai jiems brangiau kainuoja. O dabar, kai pagrindinė jūsų tarnyba – VSD – yra labai stipriai nukraujavusi, susilpnėjusi, ypač žvalgyba ir kontržvalgyba, priešininkai jaučia, kad dabar visai kitas režimas, jie nebejaučia kvėpavimo į pakaušį. Tuo labiau, kad buvo jau taip susiklostę, kad kvėpuodavote ne vieni, už jūsų dar buvo kitos didelės tarnybos, kurios irgi kvėpavo, ir jie tą jausdavo.
„Kai Rusijos rezidentūra matydavo, kokio lygio tarnybų atstovai yra deleguojami į Lietuvą vadovauti rezidentūrai – generolo rango žmonės, kurie grįžę užimdavo aukštas pareigas pačioje CŽV, – ir jie čia važiuodavo ne Lietuvos šnipinėti, o rusams pasipriešinti – tai užduodavo toną Rusijos tarnybų elgesiui, kad jie negali sau leisti elgtis kaip nori. Jie suvokdavo, kad pagrindinis amerikiečių taikinys čia yra patys rusai, ir ne tik ambasada, bet ir įvairios verslo struktūros, įvairūs žmonės – švietimo, kultūros. Išvis, ką veikia fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie susiję su Rusija? Ir tai buvo ženklas, kad jie per daug neįsijaustų. Bet dabar, kadangi to nėra, jiems yra ženklas, kad dabar jau visai kitas kontržvalgybinis režimas, visai kitos sąlygos.“
Verslo, kultūros, švietimo kontaktai, visuomeninės organizacijos – kiek tai yra autentiški atskirų sričių ryšiai, kiek jais maskuojasi priedangos organizacijos? Štai minėjote, kad Baltarusijos KGB griežtai kontroliuoja visus įvairių lygių kontaktus su Lietuva. Vilniuje spėriai kyla Maskvos namai – ar tai bus kultūrinio bendradarbiavimo židinys, ar dar viena priedangos organizacija?
„Šiais laikais, palyginti su Šaltojo karo, visiškai „ledinio“ karo laikais, skirtumas yra tas, kad daug informacijos gali paprasčiausiai rasti internete. Ir tam dirba iš tikrųjų didžiulės pajėgos visose tarnybose. Jos seka visą informaciją ir sudėlioja ją į stalčiukus, kad atitinkami padaliniai stalčiuke automatiškai galėtų pamatyti kiekvieną dieną vis naują informaciją.
„Todėl slaptosios tarnybos koncentruojasi tik į tokios informacijos gavimą, kurios nerasi jokiam internete ir jokioje televizijoje. O tokią informaciją turi įtakingiausi šalies politikai – tie, kurie valdo situaciją ir vyriausybę, bet nebūtinai esantys daugumoje. Politikai yra taikinyje, ar būtum daugumoje, ar opozicijoje – šiandien esi opozicijoje, rytoj būsi daugumoje, ir atvirkščiai. Yra taikomasi į vad. „informacijos nešiotojus“, kurie pagal savo pareigas ar padėtį politikoje gali šiandien prieiti prie informacijos arba galbūt galės prieiti prie informacijos ateityje.
„O prie tokių žmonių priėjimas nėra paprastas. Nėra taip, kad ateina ambasados darbuotojas ar diplomatas ir kviečiasi vakarieniauti – tiek mūsų, tiek jūsų politikai puikiai supranta, kas yra rusų diplomatas ar panašiai. Taigi čia gerų rezultatų nepasieksi – reiškia, reikia daryti kitas schemas, kad prieitum prie tokių informacijos turėtojų.
„O tos schemos yra informacijos susirinkimas apie patį politiką, apie jo aplinką, ką jis mėgsta, kokios jo silpnybės, bet svarbiausia – kad galbūt kažkas iš to žmogaus aplinkos, kas nors, kuris jam yra svarbus, užsiima kuo nors, kur rusai galėtų padėti arba sudaryti sąlygas užsidirbti pinigų ir panašiai. Kalbame apie sektorius, kuriuos rusai, Rusijos vyriausybė, kontroliuoja – energetika, transportas. Tai sektoriai, kuriuos valdžia visiškai kontroliuoja ir kur galima suinteresuoti tuos artimus žmones, per kuriuos jau galima rasti priėjimą prie pačių politikų. Tai vienas kelias.
„Antras kelias – tai politikams įbrukti finansuotojus, kurie iš seniau arba dėl naujai sukurtos struktūros užsidirba pinigus Rusijoje, arba nebūtinai Rusijoje – gali užsidirbti ir Vakaruose, bet tie pinigai remiasi kokiu nors rusų verslu arba tai yra rusų pinigai, besisukantys Vakaruose. Ir šitaip finansuotojas, kuris remia partiją, sakykime, šimtais tūkstančių litų, yra ganėtinai įtakingas žmogus, ir jisai žino tikrai labai labai daug. Be to, dar yra įvairių būdų nukreipti pagalbą konkrečiai pačiam politikui, kai jam reikia vystyti kampaniją ar reikia kitos kokios pagalbos. Visi šie įrankiai naudojami labai efektyviai.“
Pavyzdžiui, sako Johnas, energetikoje, kaip ir kai kuriose kitose srityse, jokio verslo Rusijoje nepadarysi, jeigu neturi spec. tarnybų arba politikų „apsaugos“ (protection) – vadinamojo „stogo“. O šiandien Rusijoje geriausia „apsauga“ yra būtent spec. tarnybos, o ne politikai, tuo labiau, kad dabar Rusijoje spec. tarnybos ir politikai neatsiejami.
„Taigi per šią prizmę reikia ir pažiūrėti, kas Lietuvoje kuo užsiima, kokios sąsajos su Rusija. Bet galima rasti ir kitokių atvejų. Pavyzdžiui, Simmo atveju Marija de Grafas, tas rusas, naudojo kitokią priedangą, kuri irgi labai efektyviai veikė. Jis prisistatydavo kaip portugalų kilmės Ispanijoje gyvenantis verslininkas, užsiimantis konsultacijų veikla. Jį Lietuvoje labai mielai priimdavo įvairūs politikai, netgi ministrai ar buvę ministrai, parlamento nariai, kurie mielai bendraudavo su simpatišku ispanu, nė negalvodami, kad jis yra kažkas kitas. Maža to, iš jo priimdavo ir dovanas ar piniginius atsidėkojimus už pastabų parašinėjimą tam vadinamajam ispanui ir pan. Buvo netgi atvejis, kad vieno politiko sūnus jam pats apžvalgas rašydavo. Tai – prieigos būdas, kai žmonėms neįsijungia saugiklis, kad tai rusas, ir žmonės visai normaliai žiūri, kai tas „ispanas“ domisi investicijų klausimais, bei atvirai, nesibaimindami bendrauja. O kad tas „ispanas“ po susitikimo eidavo išgerti alaus su degtine, degtinę alumi užsigerdamas, to niekas nematydavo.“
Mes vis kalbame, kad ta ar ana politinė jėga įtartina, tarnauja Rusijos interesams. O kiek realiai įmanoma daryti įtaka demokratinės, Europos Sąjungai ir NATO priklausančios valstybės politikai?
„Mes neįvertiname vieno dalyko – aukščiausio lygio politikų naivumo ir paprastumo, kai kuriais atvejais tiesiog kvailumo. Ir Lietuvoje nesudėtinga sumanipuliuoti net įtakingiausiais politikais. Pavyzdžiui, koks nors politikas, kaip ir kiti, turi savo „artimiausią ratą“, kurių pateikta informacija jis paprasčiausiai tiki, tos informacijos vertinti jam nebereikia. Jeigu informacija ateina iš to žmogaus, reiškia, jinai tikra. Ir jis nė nepagalvoja, kad tą žino ne tik politikoje, kažkur netoli esantys žmonės, bet taip pat žino ir tie, kurie renka apie politikus informaciją. Kas daro įtaką iškiliausiems, svarbiausiems politikams? – nes tu tiesiai prie jo prieiti negali. Tada suplanuoji, kaip sukelti vieną arba kitą reakciją, žinodamas to politiko vienokius ar kitokius elgesio modelius ar moralines vertinimo formules, kaip jisai elgsis tokioje situacijoje. Suplanuoji, kokia reakcija iš jo reikalinga, pagal tai randi žmogų, kuris būtų informacijos nešėjas, įdedi, įtikinamai pateiki jam tą informaciją, ir gali netgi neprašyti, kad jis nueitų ir pasakytų informaciją tam politikui, bet tiksliai apskaičiuoji, žinai, kad tas žmogus nueis ir tiksliai perduos tą pateiktą informaciją. Ir tokiu būdu dezinformacija nunešama, bet jinai priimama ne kaip dezinformacija, nes ateina iš seno, patikrinto šaltinio, žinomo žmogaus, kuris ją pateikia.
„Ir viskas – kadangi politikas turi tam tikrą elgesio ar moralės vertinimo formulę, kuri daugiau mažiau žinoma, įdedi tą dezinformaciją į tą formulę, ir tu niekaip negali gauti teisingų atsakymų. Beveik visi turi tokių savo šaltinių, kuriais nedvejodami pasitiki. Su geriausiais norais, paėmęs blogus pradinius duomenis gauni blogą rezultatą – čia jau matematika.
„Jeigu pažiūrėtume į JAV, ten taip nėra. Ten politikai galvoja, kaip panaudoti savo politinėje veikloje tą informaciją, kurią gauna iš tarnybų. Kartais netgi nepasakant, kad ta informacija yra, tiesiog ja pasinaudojama, kad pakoreguotum savo veiksmus. Tokia specialiųjų tarnybų misija – tarnauti politikams, ne konkrečiai politinei jėgai, bet politikams jų veikloje, tarnauti esantiems valdžioje, kurie teisėtai demokratiniu būdu patenka į valdžią. Tam ir yra specialiosios tarnybos, kad suteiktų jiems informaciją, prie kurios neįmanoma prieiti viešais būdais ar per Google.“
Galiausiai kalba pakrypsta apie linksmesnius atvejus ir detales iš konkrečios patirties. Aišku, ne viską, kas yra nutikę, galima atskleisti. Vis dėlto pavyksta išpešti keletą epizodų „iš gyvenimo“ – slaptųjų tarnybų gyvenimo, vykstančio čia, pat mūsų kaimynystėje, mums nė nepastebint.
„Man buvo ganėtinai linksma skaityti, kai, pavyzdžiui, vienas rusas susitikimuose vaidindavo inteligentą ir gerdavo tik baltą ar raudoną vyną, o po susitikimo su šaltiniu – vis dėlto nervinė įtampa, ir jis tą įtampą norėdavo nuimti – kiekvieną kartą po susitikimo eidavo į tą patį restoraną, užsisakydavo 200 gramų degtinės, puslitrį alaus, užsiversdavo degtinę ir užgerdavo tuo alumi. Taip jis nuimdavo susikaupusią įtampą.
„Aišku, tai rodo neprofesionalumą – jis juk turi atsiminti, kad dirbdamas tokį darbą jis gali būti visada stebimas. Todėl turi pagalvoti, kaip jis atrodo – inteligentas, kuris paskui po įtampos bėga į tą patį restoraną, kala degtinės ir užgeria alumi.“
Tai vis dėlto mūsų oponentai, legendinės Rusijos žvalgybos daro klaidų?
„Daro – jie daro tokias klaidas, kurios kyla ne tiek iš neprofesionalumo, bet kai jiems gerai sekasi, arba jie galvoja, kad jiems gerai sekasi, jie tiesiog atsipalaiduoja, nes galvoja, kad viskas gerai. Tada pradeda daryti žmogiškas klaidas. Kiekvienas iš mūsų yra mirtingas, kiekvienas turim savo mėgstamiausias vietas: mėgstamiausią restoraną, mėgstamiausią viešbutį, mėgstamiausią staliuką ir panašiai. Ir jie tiesiog atsipalaiduoja ir galvoja, kad jiems seksis, kad viskas yra gerai. Bet kažkas sėdi ir viską rašo, ką jis mėgsta, prie kokio staliuko jisai sėdi, kokius gėrimus geria, ir kai visa tai išanalizuojama, sudėliojama į lentynėles, tada visi to žmogaus mėgstami dalykai tampa jo silpnomis, pažeidžiamomis vietomis.
„Profesionalas niekada neparodys silpnumo kažkam. Jis visada eis vis į kitą restoraną, neparodys, ką mėgsta gerti, neparodys, kokias moteris mėgsta, niekada negyvens tame pačiame viešbutyje, niekada nesinuomos mašinos iš tos pačios kompanijos, ir t.t. ir pan. – tad galiausiai susikursi tokį didžiulį paveikslą, kuriame nieko neaišku.
„O kai tik pradedi šitaip žmogiškai elgtis, leidi įsijungti jausmams, simpatijoms, tada parodai savo silpnas vietas. O per tas silpnas vietas tave galima paimti – arba bent jau sukurti paveikslą, kuris padės nustatyti kitas tavo silpnas vietas ir jomis pasinaudoti.
„Tai tas geras gyvenimas juos ir atpalaiduoja. O reikia pasakyti, kad palyginus su kitomis šalimis, ar su senąja Viena, „naujoji Viena“ turi ir tam tikrų pliusų, mat visi žvalgai yra visų pirma žmonės, jie turi savo šeimas, savo draugus, savo interesų ratą, ir Vilnius yra patogus, nes yra sąlyginai šalia namų, jie dažnai parvažiuoja pas save į Maskvą, apie Minską išvis nekalbam, ten kasdien gali važinėti, šalia yra draugai, yra vaikai, jie turi komfortiškas sąlygas, čia jie gali susikalbėti rusiškai, ir jų šeimos nariai gali susikalbėti rusiškai, kultūrinė-psichologinė terpė čia ganėtinai gera, visiškai kita, negu vakariau Lietuvos. Todėl tarnyba čia laikoma tokia ganėtinai ramia vieta, čia ne Birma ir ne Bagdadas.
„Taigi Vilnius ir išliks „naujoji Viena“, kol Lietuva bus buferinėje zonoje. O toks „buferis“ jūsų regione matyt dar ilgai išliks tarp Vakarų ir Rytų.“
* * *
Šio teksto autorius Mantas Adomėnas yra Seimo narys, atstovaujantis partijai Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai.
