Yra vilties, kraujo praliejimo nebus. Netgi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, Vyriausybės švytuoklė ir nesutarimai: bus - nebus – bus - nebus. Kita priežastis – žemaičių lėtumas, inertiškumas. Kol jie sugalvos, kaip čia daryti, kad pakovojus „iki paskutinio kraujo lašo“, paaiškės, kad žvalgyba jau įvyko, tad „kraujo lieti“ nebėra prasmės.
Vos pasklido kalbos apie tai, kad vakarinė Lietuva gali būti turtinga skalūnų dujomis ir pasirodė amerikiečių kompanija „Chevron“, ėmė pyktis ne tik žemaičiai su politikais, bet ir patys politikai tarpusavyje. Viso to esmė – pigios skalūnų dujos, kurios leistų Lietuvai, o ir Europai, tapti laisvai nuo rusiškų dujų, kurios mums tampa nebepakeliama našta. Net senjorai ar neįgalieji pirmiausia atideda pinigus už šildymą, kuris ir yra dujos, o kas lieka, nors dažnai ne kas ir belieka, pasideda duonai ir makaronams.
Atrodytų, kad esant tokiai rusiškų dujų kainų politikai ir visai neoriai ne tik senatvei, bet ir darbingų žmonių gyvenimui, lietuviai turėtų visuotinai džiūgauti, kad pagaliau atsirado išganymas – skalūnų dujos. Bet užuot džiaugsmingai susikibę už rankų, lietuviai visai ne juokais ima vienas kitą už gerklės.
Dar daugiau. Drąsiai galima kurti sąmokslo teoriją apie Lietuvos skaldymą. Nevykusiai sulošus tautinių mažumų korta (Lietuvoje lietuvius kaktomuša statant su lenkais, o Latvijoje – latvius su rusais, kurie panoro lygių teisių su valstybine latvių kalba), ar tik nebus kažkas sugalvojęs lietuvių supriešinti su tokiais pat lietuviais, kurie kasdienybėje kalba žemaitiškai.
Sėdi žemaičiai ant skalūnų dujų, bet didžiajai Lietuvai neduoda – tai vienokias grėsmes įžvelgia, tai kitokias, tai jiems niekas nieko nepaaiškina, tai pinigų nenori mokėti už galimą žalą. O staiga ims ir kils Lietuvoje neramumai dialektiniu – teritoriniu principu, ims žemaičiai ir pareikalaus autonomijos, kaip kokia tautinė mažuma. Tik su nemažu kraičiu, vadinamu skalūnų dujomis. Tuomet niekam neberūpės skalūnai – Lietuva ir toliau pirks rusiškas dujas, nes žymiai svarbiau bus užgesinti vidaus neramumus, o ne siekti energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos.
Lietuvos geologijos tarnyba teigia, kad Lietuva žemės gelmėse turi turto, kurio vertė siekia milijardus litų. Be skalūnų dujų, nes dar nežinome, kiek to turto turime. Tačiau skalūnai plyti Vakarų Lietuvoje, o ten gyvena žemaičiai, kurie nenori nei patys juo naudotis, nei kitiems leidžia. Įvairaus plauko veikėjai, kuriems nenaudinga, kad Lietuva imtų naudoti savo pigias dujas, pasitelkia manipuliacijas. Jie ima tikrus faktus, suskaido juos, vienus nutylėdami, kitus paryškindami, pertempia į jiems naudingas vietas ir gąsdina Lietuvą.
Skalūninių dujų (o gal iš tiesų Lietuvos) priešininkai sako, kad Europa draudžia išgauti skalūnų dujas. Tikra tiesa, draudžia. Bet draudžiama tik tam tikra technologija – hidraulinis ardymas , o ne išgavimas. Ir tik Prancūzijoje bei Bulgarijoje. Kol Lietuvoje vyksta kovos dėl skalūnų dujų – netgi ne gavybos, o tyrinėjimų, – pasaulis eina pirmyn. Austrijoje jau panaudotos naujos technologijos. Hidrauliniam ardymui naudojamas kisielių primenantis mišinys, kurį sudaro tik vanduo, smėlis ir kukurūzų krakmolas. Taigi gryniausias natūralus produktas.
Lietuvos gyventojai gąsdinami, kad pradėjus išgauti skalūnų dujas iš čiaupo ims bėgti ne vanduo, o ugnis. Mokslininkai paaiškino, kad iš tiesų tokių dalykų esama, tačiau tik JAV. Ir tokie atvejai nieko bendro su skalūnų dujomis neturi. Tai dega metano dujos, kurios susikaupia senose anglies kasyklose. Panašius reiškinius galima pamatyti ir sąvartynuose. Vaizdai įspūdingi, jais galima gąsdinti, bet jie niekaip nesusiję su skalūnų dujomis ir Lietuva.
Vietos gyventojai neretai pateikia dar vieną argumentą: žvalgybos darbuose bus naudojamas trotilas, taigi vyks kone žemės drebėjimai, bus sugadintos senosios melioracijos sistemos. Tačiau vietose, kur ketinama daryti gręžinius, yra melioracijos sistemų, kurios buvo įrengtos prieš pusšimtį metų, o planai dingę. Jeigu būtų žinoma, kaip išvedžiota melioracijos sistema, skalūnų dujų paieškos taškai galėtų būti išdėstyti aplenkiant melioracijos tinklus. O trotilo paieškos darbuose, pasirodo, senų seniausiai niekas nebenaudoja. Paieška bus atliekama naudojant vadinamąją žaliąją seismiką, vandens pagrindu paruoštą mišinį. O sunkiausia gręžimo mašina sveria tik 3,6 tonos. Gręžinių gylis – 4 - 5 metrai.
Tai yra tik keli dažniausiai pateikiami siaubai ir mokslininkų kontrargumentai. Kita vertus, skalūnų dujos ir kiti netradiciniai ištekliai bent jau iki 2050 m. taps svarbiu energetiniu ištekliu Europoje arba gretimose šalyse. Tad jeigu mes nieko nedarysime, dujas vėl teks pirkti iš kaimynų. Ir už jų kainą. O ką tai reiškia, mes jau žinome.
Pasaulis seniai žinojo, kad yra skalūnų dujos. Tačiau išgavimo technologijos buvo tokios brangios, kad neverta buvo net imtis jų. Tačiau žmogus sugalvojo, kaip galima dujas pasiekti pigiai ir saugiai. Ir šios technologijos nuolat tobulinamos, tampa vis saugesnėmis. Tą rodo ir Austrijos pavyzdys, kur hidrauliniam ardymui naudojamas „kisielius“.
Tokie pasiekimai, žinoma, ir numanomas skalūnų dujų kiekis kelia aistras kitoje pusėje, iš kur auksinėmis kainomis į Lietuvą pardavinėjamos gamtinės dujos. Tada pasitelkiami visi metodai ginti savo interesus, nes pinigų, galios ir įtakos paprastuoju būdu niekas atsisakyti neketina. Mes jau turime tokios patirties. Už nepriklausomybę mūsų žmonės atidavė gyvybes, už nepaklusnumą mes buvome baudžiami ekonomine blokada. Tuomet Lietuva atsakė Sąjūdžiu. Dabar pasitelkiami kiti instrumentai – manipuliacija faktais.
Žemaičiai sulaikė kryžiuočius, bent jau jie patys tuo nuoširdžiai tiki, tad sulaikys ir skalūnų dujų gavybą. Žemaičiai atkaklūs. Bet su skalūnų dujomis šiek tiek kitaip. Nes be pigesnių dujų tektų palikti savo gentainius, gyvenančius didžiojoje Lietuvos dalyje, tektų imtis atsakomybės už auksines iš Rusijos perkamas dujas. Išeitų, lyg ir priešai saviems. Tad išeitis turi būti. Čia kaip su anekdotu apie žemaitį. Nusipirko jis vieną dviratį – pavogė, nusipirko antrą – vėl tas pats. Kai žemaitis nusipirko ir trečią, aukštaitis nebeištvėrė nepaklausęs, ko gi jis perka, juk ir to neteks. Tik žemaitis turėjo savo tiesą: „Turi nevogti“.
Taigi susitarti dėl skalūnų dujų žemaičiams turi būti garbės dalykas. Negali gi jie kryžiumi gultis ir neleisti net išsiaiškinti, kiek iš tiesų mes to turto turime. Lyg ir neskaniai atrodo, kad žemaičiai puola dalintis žvėrį, kurio dar nenudobė, kuris gal dar toks menkas, kad gali tekti laukti net keliolikai lietuvių kartų riebesnio kąsnio.
