Ar galima tą patį pritaikyti šiuolaikinei valstybei, kuri net priklauso Europos Sąjungai? Greičiausiai – taip. Tokios šalies pavadinimas – Lietuva. Abejotinų teismų sprendimų mūsų šalyje – nors vežimu vežk. Dėl to dar galima kentėti, nes egzistuoja kitos galimybės nukentėjusiesiems apsiginti: aukštesnės instancijos teismai, galiausiai – Strasbūras.
Bet kai kuriais atvejais teisėjų akibrokštai peržengia visas įmanomas ribas. Pavyzdys – praėjusią savaitę Klaipėdos apylinkės teisme paskelbta nutartis: vos aštuonias klases specialiojoje mokykloje baigusi moteris pripažinta pati kalta dėl to, kad ją apmovė telefoniniai sukčiai iš įkalinimo įstaigos.
Žinoma, atvejis – išskirtinis. Pažadėjęs moterį vesti kalinys sugebėjo įkalbėti ją pasiimti paskolą, o pinigus pervesti jo motinai.
Vėliau jis apsuko neįgalią mažą vaiką turinčią klaipėdietę aplink pirštą dar kartą ir nurodė sudaryti jai priklausančio buto pardavimo su atpirkimo teise sandorį, kurį įvykdžius pinigai buvo atiduoti šio kalinio sėbrui.
Net pirmo kurso teisės studentas pasakytų, jog tai – tipiškas sukčiavimo atvejis, o gal netgi turto prievartavimas panaudojant psichologinę prievartą. Juolab kad abu vyrai ne kartą teisti. Maža to, už panašius nusikaltimus.
Bet Klaipėdos apylinkės teismo teisėjai L. Venckuvienei taip nepasirodė. Jos teisybė yra tokia: pati moteris elgėsi neatsakingai ir nerūpestingai.
Kitaip tariant, jei jau užkibai ant saldžius žodžius telefonu suokiančio ir meilias trumpąsias SMS žinutes siuntinėjančio sukčiaus kabliuko, esi viso labo meilės, o ne nusikaltėlių auka.
Tai, kad moteris yra ir neįgali, ir pernelyg patikli, buvo akivaizdu visiems. Išskyrus Temidės atstovę.
Galbūt tai Lietuvoje – išimtis? Būtų gerai, jei iš tiesų taip būtų. Tačiau panašių absurdiškų teisėjų sprendimų tikrai nestinga.
Galima prisiminti seniai aferomis pagarsėjusį vilnietį S. Rachinšteiną. Iš pradžių jis maustė prekybos tinklus nuomodamas patalpas, kurios iš tiesų buvo mažesnės, nei nurodyta sutartyse.
Nepaisant to, teismas nusprendė, kad reikalavimas taip besielgusiai jo įmonei grąžinti permoką prilygsta spaudimui.
Absurdo viršūnė buvo pasiekta tuomet, kai bankrutuojanti šio veikėjo bendrovė „Serneta” buvo pamaloninta 7 mln. litų suma, kurią jai priteisė Vilniaus apygardos teismas už Rusijoje įsigytus sklypus. Juos „Serneta” pirko iš dviejų bendrovių, kurias šioje šalyje buvo įsteigę Lietuvos verslininkai.
Tik sudaręs sandorį ir gerokai palūkėjęs S.Rachinšteinas susizgribo, kad galbūt tie sklypai mažesni, nei buvo suderėta. Nors jie jau buvo seniai parduoti kitiems ir greičiausiai gauta nemenko pelno, apsukrus veikėjas nutarė dar kartą pasilepinti Lietuvos teisėjų teikiamais malonumais ir pareikalauti solidžios „nepriemokos” iš verslo partnerių.
Teismas iš tikrųjų iš nukentėjusiųjų pareikalavo milžiniškų sumų, o jiems leido atsiimti Rusijos įmones, kurių vienintelis ir bevertis turtas – jų pačių pavadinimai.
Apie S.Rachinšteino sugebėjimus užburti teisėsaugą galima jau dabar rašyti romanus. Tėvas Kanadoje, sugebantis paskolinti sūnaus įmonei milijonus litų, pasirodė besąs anaiptol ne turtuolis. Ar tai kam nors užkliuvo? Ne.
Benamiai statytiniai, už 10–20 litų pasirašydavę kaip fiktyvių įmonių vadovai. Milijonais litų grobstytas pridėtinės vertės mokestis. Ar tai kam nors rūpi?
Vargu. Kitaip būtų sunku paaiškinti faktą, kad jau kitąmet šio veikėjo aferoms gali būti pritaikytas senaties terminas.
Kone 10 metų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir kitų pareigūnų darbas gali nueiti šuniui ant uodegos vien dėl to, kad kai kurie teisėjai niekaip nesugeba atskirti, kas yra juoda, o kas – balta.
Prezidentė D.Grybauskaitė jau senokai užsimojo trumpu pavadžiu pririšti ne tik prokurorus, bet ir teisėjus. Anot jos, vykdoma teismų reforma turėtų užtikrinti greitus ir teisingus sprendimus. Tačiau pažvelgus į porą minėtų nutarčių derėtų rašyti su kabutėmis – „teisingus”.
Apygardų administraciniai ir apylinkių teismai turi būti stambinami, teisėjų rotacija – kone privaloma, o kovoti su tyčiniu bylų vilkinimu būtina ir toliau. Tokie prezidentės nurodymai su priesaku, kad teismų sprendimai turi būti greiti ir teisingi.
Bet, kita vertus, jau vieša paslaptis, kad pasiuntiniai iš S.Daukanto aikštės nurodo teisėjams, kokius sprendimus priimti.
Visiems žinoma ir tai, kad teisėjus skiriant į atsakingus postus lemia ne kompetencija ar atrankos komisijų išvados, o lojalumas ir atsidavimas vienintelei tiesos žinovei.
Matyt, kol Lietuvoje galios tokie dvejopi standartai, apie teisėjų savarankiškumą ir nepriklausomybę galėsime tik pasvajoti, o logikos jų smegeninėse teks ieškoti dar ilgai.
XX amžiaus pirmojoje pusėje kai kas net JAV labiau kliovėsi donais korleonėmis, o ne teisėjais. Bus baisu, jei praėjus šimtmečiui Lietuvoje padėtis taps panaši.
