Buvęs komunistų partijos narys, likęs ištikimas kairiosioms pažiūroms politikas draugiškai bendravo su užkietėjusiu antikomunistu Antanu Terlecku, paskolindavo jam pinigų. Įsitikinusiam laisvamaniui vaikystėje pirmąją komuniją suteikė kunigas disidentas Bronius Laurinavičius. Šeštadienį Č. Juršėnas pakels raudono vyno taurę 75-ojo gimtadienio proga – tiek sau leidžia blaivininkas.
Retas pasaulio politikas gali pasigirti tokiu stažu, kaip Č. Juršėnas – Lietuvos Seimo nariu jis išbuvo daugiau nei 22 metus. Iš arti stebėjęs lietuviškojo parlamentarizmo raidą ir savo rankomis jį kūręs politikas apgailestauja, kad parlamentarizmo kultūra Lietuvoje išliko žemo lygio.
„Mes išmokome kalbėti iš tribūnos, bet taip ir neišmokome klausytis, ką kalba kitas parlamentaras, ypač oponentas“, – interviu portalui lrytas.lt sakė iš aktyvios politikos pasitraukęs Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) gerbės pirmininkas Č. Juršėnas.
– Jūs garsėjate kaip tiesus žmogus, neslepiantis savo pažiūrų. Duodamas Seimo nario priesaiką neužbaigdavote jos „Tepadeda man Dievas“. Ar jūs buvote auklėjamas laisvamaniškoje aplinkoje?
– Atvirkščiai, mano tėvai buvo religingi. Aš pirmąją komuniją gavau iš griežto Ceikinių (Ignalinos r.) kunigo Broniaus Laurinavičiaus rankų. Poterių ir katekizmo mokiausi uoliai, kaip ir pasaulietinių dalykų mokykloje. Kunigas, pamenu, viltingai pažiūrėjęs į mano pusę pasakė – gal kuris nors jūsų išaugs geru pamokslininku.
Iš tiesų, tapau kažkuo panašiu į pamokslininką, bet ne tokį, kokį įsivaizdavo kunigas (juokiasi.)
– B. Laurinavičius žuvo 1981 metų lapkritį Vilniaus Kalvarijų (tada F. Dzeržinskio) gatvėje parblošktas sunkvežimio. Dabar jo vardu pavadinta aikštė, yra versija, kad jį, kaip atkaklų kovotoją su sovietų valdžia, valstybiniu ateizmu, nužudė KGB – ką jūs apie tai žinojote?
– Taip sutapo, kad aš pirmasis paskelbiau žinią apie kunigo žūtį. Dirbau „Vakarinių naujienų“ redaktoriumi, man į akis pakliuvo milicijos pranešimas apie avariją. Iš karto supratau, kad auka – B. Laurinavičius, „mano“ kunigas. Įdėjau žinutę į laikraštį.
– Keista, bet jūs, buvęs Lietuvos komunistų partijos narys, visą brandų gyvenimą praleidęs politinėje kairėje, kaip magnetas traukėte net kai kuriuos dešiniuosius radikalus. Seimo valgykloje ir kitose vietose jus buvo galima pamatyti draugiškai šnekučiuojantis su gyvu kovos su komunizmu simboliu Antanu Terlecku, kuris netgi Vytautą Landsbergį apkaltindavo „raudonumu“. Kas jus siejo su A. Terlecku?
– Mes abu siekėme ir tebesiekiame gero Lietuvai, tik suprantame tai skirtingai. Ir anuomet, kai po Nepriklausomybės atkūrimo liejosi aistros, tauta skaldėsi į „kairę“ ir „dešinę“, su Antanu mes asmeninėje plotmėje draugiškai bendraudavome.
Būdavo, susitinkame, jis dėl formos iškeikia mane, išvadina komunistu, o po to sėdame už stalo, pasikalbame ūkiškai. Aš jį ir taurele pavaišindavau, jeigu norėdavo. Pats, kaip žinia, negeriu.
A. Terleckas sakydavo, kad jeigu skolintis pinigų, tai tik iš Juršėno. Aš mielai paskolindavau, nes jis visada atiduodavo. Jeigu sutartu laiku neturėdavo, visada prieidavo, atsiprašydavo ir vėliau grąžindavo. Antanas – sąžiningas žmogus.
– Po Nepriklausomybės atkūrimo, ypač kai dešiniesiems valdžia slydo iš rankų 1992-ųjų pabaigoje, radikalūs patriotai kairiuosius ir jus asmeniškai kaltino Tėvynės išdavimu, lipdė Kremliaus tarnų etiketes, siautėjo fanatiškos „megztosios beretės“. O jūs Seimo tribūnoje stovėdavote ramus su „juršėniška“ šypsena veide. Ar neniežėdavo rankos užvožti oponentui, anuomet mušti oponentą „vardan tos Lietuvos“ buvo madinga?
– Iš savo tėvų, ūkininko ir siuvėjos, išmokau santūrumo ir kantrybės. Tegul nurimsta pykčiai ir aistros, kantriai lauk savo valandos – tokia taisykle vadovavausi visą gyvenimą.
Ne, muštis rankos man niekada neniežėjo. Anuomet, tiesa, buvo incidentų, kai pats vos negavau „į dūdą“. Nuo ko – nesakysiu. Su tais žmonėmis vėliau kartu dirbome, kūrėme nepriklausomą Lietuvos valstybę.
– Kai kas sako, kad Seimas morališkai pūva. Ankstesnėje kadencijoje policijai įkliūdavo girti Seimo nariai, šios kadencijos tik pusė metų praėjo, o trys parlamentarai mina teismų slenksčius, viena slapstosi nuo teisėsaugos. Ar parlamentas nevirsta ištaiginga „blatnųjų“ kamera?
– Nereikia perlenkti lazdos. Nežinome istorijos, todėl taip kraupiai viskas atrodo. Visais laikais buvo asmeninių silpnybių turinčių parlamentarų, visose šalyse. Būdavo painių vyrų ir moterų santykių ir viso kito...
Parlamentarų moralė atspindi visuomenės moralės lygį, politikai juk irgi žmonės. Apie šios kadencijos Seimą aš dar negaliu pasakyti nieko blogo.
– Kaip vertinate diskusijas apie homoseksualų teises, netradicinį šeimos modelį?
– Europos socialdemokratija skelbia liberalų, tolerantišką požiūrį. Kaip drausmingas partijos narys, laikausi šios linijos. Nors man, kaip vyresnės kartos žmogui, ne viskas skaniai atrodo. Bet detaliau apie tai nekalbėsiu.
– Koks Lietuvos politikas, su kuriuo teko dirbti, jums labiausiai įsiminė, buvo artimas?
– Be abejo, Algirdas Brazauskas. Jį pažinojau nuo 1976-ųjų metų, kai dirbo Valstybiniame plano komitete, aš buvau žurnalistas. Mus siejo ir asmeninė draugystė, ir bendras darbas.
Pamenu, kai 1993 m. A. Brazauskas buvo išrinktas prezidentu, aš – Seimo pirmininku, mes prezidentą vadindavome „Seimo įnamiu“. Mat tuomet dar nebuvo prezidentūros, valstybės galva glaudėsi parlamente.
– Kokie jūsų santykiai su europarlamentaru Vytautu Landsbergiu? Kai vienas ir kitas buvote Seimo nariais, aštrios pašaipų strėlės taip ir lakstė nuo vieno prie kito. O dabar?
- Laikas gludina aštrius kampus. Nereikia manyti, jog su V. Landsbergiu mes buvome nesutaikomi priešininkai. Bent jau ne visada. Buvo tokia televizijos pokalbių laida „Dviese valtyje“.
Ten su V. Landsbergiu pasiginčydavome, bet rasdavome ir sanglaudos taškų. Tai siutindavo abiejų pusių fundamentalistus – ir dešiniuosius, ir mano, kairiuosius. Mes sėdime vienoje valtyje ir nebūtinai į skirtingas puses irkluojame. Nes toji valtis – Lietuva.
- Kaip jaučiatės sulaukę 75 metų? Sveikata nesiskundžiate?
– Jaučiuosi gerai, ačiū. Vaikystėje ir jaunystėje kankino migrena – beje, kai ėmiau pirmąją komuniją, užėjo baisus galvos skausmas. Bet sulaukus maždaug 30 metų liga nuo manęs atstojo.
Aišku, man ne pirmoji ir ne trečioji jaunystė, bet senas nesijaučiu!
