Štai iš Tuniso į Vilnių persikėlęs gyventi tamsiaodis F. Marzoukas „Lietuvos ryte” įrodinėjo, kad yra atvirkščiai.
Pasak tunisiečio, išmokti lietuvių kalbą – juokų darbas. Tam užtenka kelių mėnesių ir nereikia jokių kursų.
Profesionaliu barmenu su trimis diplomais save vadinantis vyras, užuot balsu raudojęs, kad užsieniečiams Lietuvoje neįmanoma susirasti darbo, galėtų kitus atvykėlius greituoju būdu mokyti lietuvių kalbos. Tamsaus gymio klientus F. Marzoukas, aišku, iš anksto perspėtų, kad gyvenant Vilniuje lietuvių kalbos geriau nemokėti.
Juk jis savo kailiu patyrė, kad vilniečių užgauliojimai, beriami tamsiaodžių atvykėlių adresu, gali atimti ir gyvenimo džiaugsmą, ir sveikatą.
Žinoma, toks perspėjimas greičiausiai pakenktų tunisiečio naujajam verslui – kažin ar atsirastų daug norinčiųjų pažinti svetimą kultūrą, bet įsivaryti širdies ir skrandžio skausmą?
Kita vertus, F. Marzoukui tai greičiausiai būtų naudinga – galėtų dar garsiau skųstis, kad nepakančioji Lietuva atvykėlių nesutinka išskėstomis rankomis, neapipila šypsenomis, darbais ir pinigais.
Juk ar tik jis nebus iš tų žmonių, kurių gyvybės variklį suka nepasitenkinimo degalai – jei nėra kuo skųstis, nėra ir dėl ko gyventi?
Nors kas žino – gal F. Marzoukas tuo užsikrėtė nuo kai kurių nuolat dejuojančių ir besiskundžiančių lietuvių.
O tai reiškia, kad tunisietis jau ne tik moka lietuviškai, bet ir perima mūsų kultūros elementus, kaip sakoma, asimiliuojasi.
Asimiliacija – ilgas procesas. Dar metai kiti, ir F. Marzoukas greičiausiai lenks nugarą taip pat tyliai ir paklusniai, kaip mes ją lenkiame kur nors Londone.
