Gegužės pirmosios išvakarėse mes visi – tiek pradedantys, tiek ir baigiantys kadenciją bedarbiai – rinkomės komplekso griuvėsiuose...
– Galėtų gi dirbantieji nors Darbo dieną leisti bedarbiams padirbt, – pasvajojo Morkus. – Rytą atsikeliam, išeinam į darbą...
– Tik pagadintume ten viską, – vyptelėjo Lukas.
– Aš tai nė nemokėčiau į darbą išeit, – atsiduso Jonas, dar geltonsnapis, nė senjoro laipsnio nepelnęs vyriokas. – Nenumanau net, pro kokias duris...
– Pro savo, – mokė Matas. – Tik nesustoji tarpuvartėj, neužsuki parduotuvėn...
– Juokiatės! – su ašarom šaukė Jonas. – Pro mano duris neįmanoma taip išeit!
Ir mums atrodė, kad tai turėtų būti besisukančios durys ar bent jau tokios, kur savaime išsiskleidžia.
– Lengviau išeit iš darbo, – sakė Morkus. – O kartais iš ten net išmeta.
– Išmeta, manding, darboholikus, – svarstė Lukas. – Bet mes gi ne tokie.
– O bene žinai, kuom patapsi dirbti pradėjęs...
Matas ramino:
– Tie, kas už minimalią dirba, netampa darboholikais.
– Jei darbe reikia dirbt... – susimąstė Morkus. – Kažin ar man patiktų.
– Kad darbas dabar iškreiptai suprantamas! – karščiavosi Lukas. – O, va, prie ruso, girdėjau, visi darbą turėję, o tam darbe dirbt nereikėję.
Net atsidusom... Paskui Jonas vėl klausė:
– Kažin ar darbą tik darbe galima dirbt, ar taip pat ir kitose vietose?
– Kokiose gi? – dairėmės.
– Ministerijose, – baugiai ištarė Jonas. – Tarnauti žmogui.
Net suūžėm iš pasipiktinimo.
– Jei žmogus bent malonus būtų, jei tarną pagirtų!.. Betgi tik niurna ir priekabių ieško.
– Ponas mat! Nei algos, nei pensijos nemoka pasididint. Šiuos nemalonius reikalus tarnui reik tvarkyt.
– Šimtąsyk geriau pas darbdavį darbą dirbt nei pas žmogų vargą vargt, – nustatė Matas.
– Bet kodėl darbdavys vienam duoda, o kitam – ne?
– O kodėl moterys taip pat elgias? – Matas gūžtelėjo pečiais. – Logika...
Susižvelgėm. Visi buvom susidūrę su paranormaliais reiškiniais.
– Jei tu iškart pulsi prie darbdavio: duok man!.. Aišku, neduos, – tęsė Matas. – Bet jei mokėsi elgtis, anas pats pakvies į darbo vietą. Darbdavys tik atrodo neprieinamas, o iš tikrųjų... Ir jis nori tavęs.
– Negali būti!
– O kaip be darbuotojo darbo vaisiai atsiras?
Visi paraudonavom, o Morkus net suprunkštė į saują. Darbas dabar mums dar paslaptingesnis vaidenos.
Po kiek laiko Jonas vėl klausė:
– O kažin ką pats darbdavys dirba?
– Jachtom plaukioja šiltuose vandenyse, – išaiškino Matas.
– Irgi, manding, nusigaluoja...
– O ką tu manai! Ten gi pilna barakudų.
– Galima ir be darbo gyvent, – priminė Morkus. – Vis tiek kažkaip atsiranda litų alui.
– Bet užkandai pritrūksta.
Šmėstelėjo suvokimas, kad harmonijos šiam pasauly nėra.
– Dirbama ne dėl tų dalykų, – mokė Matas. – Dirbdamas žmogus atsiskleidžia.
– O kam to reik?
Matas krapštė pakaušį.
– Atsiskleidęs patiri pasitenkinimą... Bet ką jūs išmanot! Ar esat bent darbo vietoj buvę?
Nudūrėm galvas...
Ir tuomet nutiko stebuklas. Ūmai pakilo kertėj snaudusi Morkienė ir sušuko:
– Aš – esu!
Pagarbiai ir net su baime nužvelgėm tą džiūsną.
– Tai buvo darbas su žmonėmis, – ėmė pasakoti Morkienė. – Jie šliaužė pro mane po vieną... Iš aš turėjau kiekvienam sakyti: „Labą dieną.” Deja, santykiams užsimezgus, kai jau norisi kalbėt apie svarbiausius dalykus, buvau priversta teirautis to, kas man nėmaž nerūpi: „Maišelio reikės?” Santykiams nutrūkus – o po tokio akibrokšto jie negali nenutrūkt! – kai, regis, širdis plyšta, dar privalėjau surasti jėgų ir palinkėt: „Geros dienos.”
Apstulbę dairėmės į kits kitą.
– O dar man reikėjo šypsotis žmonėms, – pravirko Morkienė.
– Per Velykas?
– Kasdien. Po aštuonias valandas.
Visi žado netekom.
– Ir kas iš to išeina? – mirtinoj tyloj suvapėjo Jonas.
– Ar bent atsiskleidei? – traukėsi Matas.
Morkienė tik skėstelėjo skvernais ir gailiai sukudakavo:
– Kad tas draudžiama. Juk atsiskleidusi visus ten būčiau iškoliojus.
Tapo aišku: tik iškrypėlis gali pajust pasitenkinimą dirbdamas.
Bet staigmenos tąnakt dar nesibaigė. Pakilo Morkus.
– Sykį mūrijau, – prisiminė. – Oi man liūdna buvo... Bet, va, kai namas griuvo... Gražu pažiūrėt!
– Taigi, – lengviau atsikvėpė Matas. – Po mūsų lieka mūsų darbai.
Paratautinės šviesos
Kitądien Trečiojo amžiaus universitete vėl gilinome žinias.
– Jei žmogus būtų krėslo formos, ant jo būtų smagu sėdėt, – aiškino prociesorius Bumblauckis.
– Ir dabar sėdi... – sakėm.
– Bet ant sprando nėra patogu, – piktinosi prociesorius. – Ir daugel kas nepatogu. Tarkim, kabint ant ausų makaronus. Arba protą py...
Visi nuliūdom. O prociesorius pateikė galutines išvadas:
– Žmogus išvis nėra patogus kitam žmogui. Jį būtina tobulint.
Pritarėm. Tik Morkus niurzgė, įrodinėjo, esąs jau tobulas.
– Aš tik išgėręs imu smurtauti šeimoj, – sakė jis. – Aš manau, smurtauti blaiviam – iškrypimas. O, va, išgėrus – ką daugiau veikt? Su žmona šnekėt? O jeigu ta negeria? Koks pašnekesys tarp blaivios ir girto?
– Mes, vyrai, dėl to ir vedam, kad galėtume smurtaut, – apibendrino Matas.
– O moterys? – klausė Jonas, kuris buvo jauniausias ir dar negalėjo suvokt sudėtingų Lyčių traukos dėsnių.
– Moterys teka todėl, kad mėgsta smurtą. Jau mokinukės lipte limpa prie bendraklasių mušeikų. O kas matė vienišą paaugusį banditą?
– Tai kodėl ištekėjusios skundžiasi?
– Todėl, kad silpnas vyras smurtauja prastai, ir žmonos lieka nepatenkintos, – išaiškino Matas. – Net būna atvejų, kai jos skambina specialiais numeriais, mat trokšta susipažinti su specialistais, kurie žino daug smurto būdų, turi didelę smurtavimo patirtį ir specialių priemonių. Civilis tik triukšmą kelia. O policininkas šmakšt ant galvos celofano maišelį. Ir – ramu.
– O saugumietis? – klausė Jonas. – Tas gal ir už policininką viršesnis?
– Saugumietis gali ir policininkui maišelį užmaut, – patvirtino Matas.
– O ką dar anas gali?
– Sykį vienam mieste vienas ėmęs pro langą myžt...
Susižvelgėm. Ir mums taip patiktų.
– O šikt pro langą?
– Nėra duomenų.
– Šikt pro langą, manding, nepatogu...
Visiems tapo smagiau pagalvojus, kad ir galingieji ne viską gali.
– Kažin ką dar saugumiečiai veikia? – smalsavo Jonas.
– Su valstybės paslaptimis dirba.
– Bet jei valstybė gera, jai gi nėr ko nuo savo piliečių slėpt!
– Jei gera... – atsiduso Matas. – Yra valstybių, kurios ant svetimų puldinėja. O mūsiškė tai ant savų...
Koks kilo erzelis! Visi kėlėm kumščius.
– O paprastam, bemaž neįgalinčiam vyrui, nė ant žmonos nevalia pult! Kur teisybė?
– Perkelt tokią valstybę atokiau nuo žmonių!
– Uždraust anai artintis prie žmonių gyvenamos vietos!
Visi jautėm, kad šitaip būtų geriausia. Tik ar bus?
Šviesa laukiamajame
Iš agresyvių valstybių nūnai belikusios tik dvi – Šiaurės Korėja ir Lietuva.
– Kariaut su Rusija ar draugaut? – televizoriuj sprendė lietuviai.
– „Žalgiris” – rusų!.. Pergalės – mūsų!..
Kariaukit... Tik aš tai jau neisiu į frontą. Į mišką? Vasarą – galbūt, bet žiemą tikrai ne.
Tegu eina karan vienas masiulis. Arba – abu. Kitiems vis tiek nebeliks naikintuvų.
Užmėtyt rusus kepurėm? Bet kiek tų kepurių reiktų!
Aišku, įveikti juos galima. Ir vis dėlto – nepulkim pirmi. Juk tokiu atveju rusams į pagalbą ateis ir kinai, ir amerikonai, o gal net Šiaurės Korėja.
Įsivelsim į ilgą pozicinį karą, o tokiame Rusijos dar niekas neįveikė.
Tiesa valgomajame
Toks tipelis televizoriuj vardijo valgius ir gėrimus, kuriuos tieksim svečiams, mat kai pirmininkausim Europos Sąjungai, tų svečių prigužės čia begalės.
– Ėrienos... žvėrienos... – net seilės jam tyško.
– Liaukis! – riktelėjau. – Ką čia vaidint...
Gana svečiams dviejų rūšių sriubos – iš „Rolton” pakelių ir „Magi” kubelių.
Antro patiekalo gal visai nebereiks.
Gėrimai? Nebūtinai langų valiklis. Bet iš gretimų lentynų.
Ir ne dėl to, kad būtume įdomūs. Būkim teisingi. Tegu svečias valgo ir geria tai, ką ir paprastas lietuvis. Prisiputę ėriukų ir brangvynių nežinia ką pagalvos. Gal net išmokas nutrauks.
Pagaliau jeigu mes pirmininkaujam, tai ir jauskimės pirmininkais. Tegu anie patys gabena čia sūrius ir sraiges...
Atsitikimai
1.
Sykį visam krašte įsigalėjo tvarka ir teisingumas.
Žmonės ėmė žiovauti, skųstis, minėti laikus, kai kitaip gyvenom...
2.
O kitą sykį Lietuvoj atsirado tiek darbo, kad reikėjo dirbt ir dirbt.
Žmonės ėmė bruzdėti, reikšti savo nuomonę... Laimė, valdžia veikė ryžtingai, ir priežastys, sukėlusios darbo vietų išplitimą, buvo greitai pašalintos.
3.
O dar sykį nutiko taip, kad visi čia tapo laimingi.
Visur regėjai liūdnus, paniurusius veidus. Aišku, žmonės žinojo, kad yra laimingi... Betgi visi jautė, kad trūksta kažko labai svarbaus.
