Ar daug ko iš Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) laikų išliko dabartinės Vokietijos kanclerės A.Merkel elgesyje? Nauja istoriko Ralfo Georgo Reutho ir žurnalisto Güntherio Lachmanno biografinė knyga „Pirmasis Angelos M. gyvenimas” atskleidžia iki šiol nežinomų detalių iš jos gyvenimo socializmo laikais.
Kad kažkas VDR buvo ne taip, dabartinė Vokietijos kanclerė pastebėjusi dar vaikystėje. Ji kartu su klasės draugais po pamokų rinko mėlynes netoliese esančiame miške ir pardavinėjo vaisių ir daržovių prekybos kooperatyvui.
Kadangi miško uogų pardavimas buvo finansiškai remiamas valstybės, kooperatyvas kilogramą uogų pardavinėjo tik už dvi markes, o supirkdavo po keturias markes.
„Vienas parduodavo kilogramą mėlynių už keturias markes, o kitas netrukus ateidavo į parduotuvę ir nusipirkdavo tik už dvi markes, o vėliau jas jau parduodavo už keturias”, – socialistinį verslą šypsodamasi prisimena A.Merkel.
Knyga sukėlė audrą
Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai Vokietijos kanclerė A. Merkel prabilo apie gyvenimą VDR. Ji ne kartą yra sakiusi, kad senosios Vokietijos žemėse apie 35 jos gyvenimo metus nieko nežinoma.
Bet koks buvo Vokietijos kanclerės gyvenimas „darbininkų ir valstiečių” valstybėje? Kokį patyrimą ji sukaupė, kas iki šiol jai turi įtakos?
Istorikas R. G. Reuthas ir žurnalistas G. Lachmannas ištyrinėjo A. Merkel gyvenimą VDR ir tai išdėstė savo knygoje „Pirmasis Angelos M. gyvenimas”.
Tai viena labiausiai neįprastų artimos praeities biografijų: nuo pastoriaus dukters socializmo laikais iki vienos įtakingiausių moterų laisvame, vakarietiškame pasaulyje.
Šios knygos pasirodymas sukėlė karštų diskusijų ir aštrią reakciją. Vokietijos žurnalas „Focus” išspausdino išskirtines šios knygos ištraukas ir paviešino iki šiol nežinomų detalių iš pirmojo Vokietijos kanclerės A.Merkel gyvenimo.
Netikėtas tėvo sprendimas
Kodėl evangelikų pastorius savanoriškai iš Vakarų Vokietijos persikelia gyventi į Rytų Vokietiją?
„Taip pasielgtų tiktai komunistai arba tikri idiotai”, – taip sakė A. Merkel šeimos persikėlimą tvarkęs įmonės savininkas.
Šiuos žodžius prisiminė dabartinės Vokietijos kanclerės A. Merkel tėvas Horstas Kasneris, praėjus daugeliui metų kalbėdamas apie savo šeimos persikėlimą iš Hamburgo į Brandenburgo žemėje esantį Kvicovo kaimą.
Tuo metu, kai kiekvieną mėnesį dešimtys tūkstančių atsukdavo nugarą vadinamajai darbininkų ir valstiečių valstybei, jaunasis teologas, kurio dukteriai buvo vos keli mėnesiai, persikėlė gyventi į VDR.
„Hamburgo vyskupas Hansas Otto Wolberis pasakė A. Merkel tėvui, kad jis reikalingas Brandenburge, nes ten bažnyčia neturi pakankamai pastorių”, – taip knygoje aprašomos persikėlimo į VDR aplinkybės.
A. Merkel gyvenimo VDR negalima suvokti be jos tėvo. Ji žvelgė į jį su susižavėjimu, ieškojo jo palankumo. H.Kasneris tapo įsitikinusiu socialistu, kuris metams bėgant vis labiau šiaušėsi prieš Vakarus.
Vokietijos kanclerės tėvas savo bendruomenėje buvo vadinamas ir Raudonuoju Kasneriu. Požiūrio į Vokietijos Federacinę Respubliką jis nebepakeitė iki savo mirties 2011-aisiais.
Buvo pavyzdinga mokinė
A. Merkel (gimusi kaip Angela Dorothea Kasner) 1961-aisiais, Berlyno sienos statybos metais, Templine pradėjo lankyti mokyklą. Ji buvo pavyzdinga mokinė, į namus parsinešdavusi tik labai gerus pažymius.
Nieko kito iš jos ir nebuvo tikimasi: „Jūs esate pastoriaus vaikai! Jūs visada privalote būti truputį geresni už kitus”, – pabrėždavo motina Herlind Kasner savo dukteriai Angelai ir jos broliui Marcui.
Susižavėjo rusų kalba
Ypač stropiai Angela mokėsi rusų kalbos ir devintoje klasėje laimėjo VDR surengtą rusų kalbos olimpiadą.
Už tai Kasi, kaip ją vadino mokyklos draugai, 1970 metais buvo apdovanota kelione į Maskvą, kur dalyvavo tarptautinėje rusų kalbos olimpiadoje.
Angela ryšėjo mėlynąjį jaunųjų pionierių organizacijos, pavaldžios Laisvajai vokiečių jaunimo sąjungai (LVJS), kaklaraištį.
Tai jau nebuvo būtina, nes tuo laiku, kai ji lankė pradžios mokyklą, VDR gyventojai savo vaikų narystei valstybės jaunimo organizacijose jau seniai nebe taip entuziastingai pritardavo. 1959 metais tik pusė visų pradžios mokyklos mokinių buvo ir pionieriai.
A. Merkel vėliau pasakojo, kad ji norėjusi visur dalyvauti.
Buvo jaunimo sąjungos lyderė
Visi A. Merkel mokymosi metai susiję su Laisvąja vokiečių jaunimo sąjunga.
Ji Vokietijos vieningosios socialistų partijos jaunimo organizacijoje mielai imdavosi vadovauti.
Angelos mokyklos draugai prisimena, kad ir klasės Laisvosios vokiečių jaunimo sąjungos veikloje ji buvo lyderė. Ir tai buvo pastebėta – už puikius visuomeninius ir mokslo laimėjimus po dešimtos klasės ją apdovanojo sidabriniu Lessingo medaliu.
Išsisuko nuo nemalonumų
Mokykloje Angela tik vieną kartą patyrė nemalonumų. Užuot sukūrusi kultūros programą, kurios šūkis – „Solidarumas su Vietnamu”, 12b klasė, kurioje mokėsi būsimoji Vokietijos kanclerė, perskaitė Christiano Morgensterno eilėraštį „Mopsų gyvenimas”.
„Paskui jie giedojo „Internacionalą” – ne vokiškai ar rusiškai, bet angliškai, – ir nulipo nuo scenos”, – prisimena tuometis klasės mokytojas Charly Hornas.
Ch. Morgensterno „Mopsų gyvenimas” Angelai kainavo Laisvosios vokiečių jaunimo sąjungos laikinosios sekretorės pareigas. Per tai ji vos neprarado galimybės studijuoti.
Angelos tėvas iš visų jėgų stengėsi apsaugoti dukterį nuo galimų valstybės represijų. Iš pradžių jis kreipėsi į savo draugą ir globėją vyskupą Albrechtą Schonherrą, kuris užtarimo paprašė valstybiniame bažnyčios klausimų sekretoriate.
Be to, H. Kasneris parašė prašymą Vokietijos vieningosios socialistų partijos apygardos vadovybei. Su šiuo raštu jis nusiuntė savo dukterį Angelą pas prijaučiantį jam aukščiausią Bažnyčios teisininką Manfredą Stolpe į Berlyną, kuris raštą turėjo perduoti toliau.
Todėl vaikiška išdaiga Angelai baigėsi švelniai: ji gavo tik pastabą už politinę provokaciją. Ši bausmė į mokyklos baigimo atestatą nebuvo įrašyta.
Kita stotelė – Leipcigas
Aukščiausiais pažymiais baigusi mokyklą abiturientė A.Kasner 1973 metų rudenį pradėjo studijas Leipcige. Savo sprendimą pasirinkti fiziką ji vėliau motyvavo praktiniais sumetimais: „Pasirenkant studijas lemiamą reikšmę turėjo tai, kad studijuoti fiziką galėjau gauti rekomendaciją.
Jei būčiau norėjusi studijuoti psichologiją, kur buvo didžiulis konkursas, rekomendacijos tikrai nebūčiau gavusi.” Apie savo studijas A. Merkel yra sakiusi taip: „Nebuvau bloga studentė, bet privalėjau daug dirbti.”
Studijuodama A. Kasner toliau dalyvavo Laisvosios vokiečių jaunimo sąjungos veikloje.
Istorikas R. G. Reuthas ir žurnalistas G. Lachmannas taip aprašo šios sąjungos uždavinius: „Kiekviena aukštoji mokykla turėjo Laisvosios vokiečių jaunimo sąjungos vadovybę didžiuosiuose universitetuose, taip pat ir Karlo Marxo universitete Leipcige.
Kiekviena sekcija – taip po aukštosios mokyklos reformos vadinosi fakultetai – turėjo Laisvąją vokiečių jaunimo sąjungą – pagrindinę organizaciją. Vadinamoji propagandistė A. Kasner nuolat dalyvavo mokymuose ir studijų metais kaip Laisvosios vokiečių jaunimo sąjungos narė skaitė studentams pranešimus iš anksto nustatytomis politinėmis temomis.
Santuoka truko trejus metus
Studijų Leipcige metu A. Kasner širdį suvirpino meilė. Ji, pasak vieno klasės draugo, mokymosi mokykloje metais priklausiusi vadinamajam NK – Nebučiuotų klubui, 1974 metais susipažino su Ulrichu Merkeliu. Jis, kaip ir Angela, studijavo fiziką.
„Angela patraukė mano dėmesį, nes buvo labai draugiška, atvira ir natūrali mergina”, – pasakojo U.Merkelis 2004 metais Vokietijos žurnalui „Focus”.
Jai anuomet buvo 20 metų, jis buvo metais vyresnis. 1977 metais jie susituokė Templine bažnyčioje. Tai buvo kategoriškas Angelos noras.
Juos sutuokė ne jaunosios tėvas, o jaunesnis jo kolega. Angela vilkėjo mėlyną suknelę. Mėlyna – jos mėgstamiausia spalva.
Santuoka truko vos kelerius metus. A. Merkel taip aprašo jos pabaigą: „Mes susituokėme, nes visi tada tuokėsi. Dabar tai skamba kvailai, bet santuokos nevertinau rimtai. Po trejų metų buvome jau išsiskyrę. Suklydau.”
Ji išsikraustė iš buto Berlyne pasiėmusi skalbyklę, buvusiam vyrui liko baldai.
Žodžiai ir darbai sutapo
Diplominis A. Merkel darbas 1978 metų birželį buvo įvertintas labai gerai. Gavusi savo profesoriaus rekomendaciją ji pradėjo dirbti moksline bendradarbe VDR mokslų akademijoje Berlyne. Tai buvo viena prestižiškiausių vietų VDR.
Jaunoji fizikė uždirbdavo 650 markių ir greitai įsitraukė į akademijos darbą.
„Ji diskusijose pateikdavo aiškius argumentus, nebijojo pareikšti savo nuomonės. Jos žodžiai ir darbai sutapo”, – teigė vienas jos kolegų, dar pabrėžęs, kad ji buvo ir aktyvi Laisvosios vokiečių jaunimo sąjungos veikėja – propagandistė.
Propagandistai buvo nuolat apmokomi rajono vadovybės. Ten jie gaudavo temas pranešimams, kuriuos savo institute skaitydavo kartą ar du per mėnesį. Buvo gvildenami marksizmo-leninizmo klausimai, analizuojami Vokietijos vieningosios socialistų partijos suvažiavimai, išdėstoma aktuali polemika su klasiniu priešu.
Kultūra ar propaganda?
Ano laiko liudininkai, kurių prisiminimus pateikia knygos autoriai, tvirtina, kad A. Merkel buvo agitacijos ir propagandos klausimų sekretorė.
Bet A. Merkel tai neigia. Ji tvirtina buvusi kultūros klausimų įgaliotinė ir tik parūpindavusi teatro bilietų, organizavusi knygų skaitymus. Taip ji sakė 1991 metais interviu dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung”.
Buvęs federalinis susisiekimo ministras Güntheris Krause su tuo nesutinka: „Ji, be jokios abejonės, buvo agitacijos ir propagandos klausimų sekretorė – propagavo ne idealistinę Krikščionių demokratų sąjungos (KDS) pasaulėžiūrą, bet marksizmą-leninizmą.
Tuo metu agitacija ir propaganda plovė smegenis marksizmo skysčiu. Tai buvo Angelos uždavinys. Ir jokia kultūrine veikla ji neužsiėmė.
Mane ši moteris erzina savo požiūriu į praeitį, nes ji neprisipažįsta buvusi artima socialistinei sistemai. Dėl savo profesijos ji nebuvo būtina Mokslų akademijai. Bet labai naudinga marksizmo-leninizmo prasme kaip pastoriaus duktė. Ji su tuo nesutinka. Bet tai – tiesa.”
Kontroliavo jaunimą
A. Merkel taip pat priklausė ir akademijos profsąjungos vadovybei. Laisvųjų vokiečių profsąjungų susivienijimas įmonėse, ligoninėse ir valdymo organuose skirstėsi į Vokietijos vieningosios socialistų partijos kontroliuojamas pirmines įmonės organizacijas.
Įmonės profsąjungos vadovybė ne tik turėjo organizuoti darbą ir dalyti poilsio kelialapius, bet ir rengti ideologinius mokymus.
Kaip aiškėja iš 1981 metų lapkričio 11 dienos steigiamojo posėdžio, A. Merkel buvo viena iš devynių Mokslo akademijos profsąjungos vadovybės narių.
Ji buvo atsakinga už jaunimo darbą – už tuos akademijos bendradarbius, kurie buvo jaunesni kaip 30 metų.
Užverbuoti nepavyko
Kontrolės sistema apraizgytoje VDR Laisvosios vokiečių jaunimo sąjungos ir profsąjungų narė A. Merkel neliko nepastebėta ir VDR valstybės saugumo ministerijos.
A. Merkel, kaip ir jos tėvas – tai aiškiai pabrėžia knygos autoriai R. G. Reuthas ir G. Lachmannas – atmetė visus valstybės saugumo bandymus juos užverbuoti.
Apie A. Merkel pranešimą parašė jos kolega iš Mokslų akademijos Frankas Schneideris, kuris buvo valstybės Saugumo ministerijos informatorius Bachmanno slapyvardžiu.
Jis patvirtino A. Merkel stiprią poziciją dėl valstybės, pažėrė įtarimų dėl bažnytinės veiklos, pranešė apie A.Merkel meilės romanus, taip pat nuo devintojo dešimtmečio vidurio užsimezgusią jos meilę chemikui Joachimui Saueriui, už kurio ištekėjo 1998 metų gruodžio 30-ąją.
Kodėl paliko ramybėje?
Bachmannas pranešė ir apie įvykį, kurį knygos „Pirmasis Angelos M. gyvenimas” autoriai pateikia kaip įrodymą, kad A.Merkel priklausė Vokietijos vieningosios socialistų partijos elitui.
Grįžtant iš Lenkijos, kurią 1981 metais A. Merkel aplankė tris kartus, VDR pasieniečiai patikrino jos rankinę.
„Vyrai pasiuntė skubų pranešimą Nr.04-32-293-31 į vyriausiąją valdybą, operatyvinį štabą, nes jos rankinėje rado dvi „Solidarumo” judėjimo paminklo Gdynėje nuotraukas, taip pat „Solidarumo” žurnalą ir ženkliuką.
A. Merkel aiškino pasieniečiams, kad lenkų bičiuliai ją ir jos palydovą buvo nuvedę prie paminklo, kurį nufotografavo, o žurnalą ir ženkliuką gavo dovanų atminimui.
Kadangi ji nenorėjusi būti nemandagi, daiktus pasiliko. Be to, ji apskritai nežinojusi, ką reiškia šie daiktai.
Pilietei nebuvo žinoma, kad tokių daiktų neleidžiama įvežti į VDR. Be to, ji sakė, kad lenkiškai nekalba, todėl negali žinoti, kas parašyta žurnale”, – taip rašė apklausą atlikęs pasienietis.
Knygos „Pirmasis Angelos M. gyvenimas” autoriai tikina, kad kiti taip įkliuvę iškart būtų tapę saugumo informatoriais. Tačiau A. Merkel stebuklingai buvo palikta ramybėje.
Į istorinį įvykį – santūriai
Kaip A.Merkel vertino Berlyno sienos griuvimą 1989 metų lapkričio 9-ąją?
„Kai per televizorių pamačiau suglumusius partijos lyderius, paskambinau mamai.
Namuose mėgdavome sakyti: „Kai sienos nebeliks, eisime į „Kempinski” viešbutį valgyti austrių.” Aš mamai pasakiau, kas nutiko, o po to, kaip ir kiekvieną savaitę, nuėjau pasikaitinti į sauną”, – taip jai būdingu sausu stiliumi prisimena A.Merkel, tarsi nieko svarbaus nebūtų įvykę.
Tuo laiku ji priklausė opozicinei Demokratinio proveržio partijai.
Nuo spalio mėnesio bendravo su būsimu šios partijos pirmininku, Rytų Berlyno advokatu Wolfgangu Schnuru.
Kaip ir dauguma opozicinių grupių, taip ir Demokratinio proveržio partija pasisakė už demokratinį socializmą savarankiškoje VDR. O dauguma piliečių jau skandavo: „Mes esame viena tauta.”
Apie tai, kas nutylėta
Lietuvos prezidentės D.Grybauskaitės praeitis turi nemažai bendra su Vokietijos kanclerės A.Merkel, tik nutylėjimų – gerokai daugiau.
Įsitikinusi komunistė nuo 23 metų. Tėvas, dėvintis NKVD (represinių sovietinių struktūrų pareigūno) seržanto uniformą ir besibičiuliaujantis su raudonaisiais partizanais.
Darbas liaudies kontrolėje studijuojant Leningrade (Sankt Peterburge), doktorantūra Maskvoje, Sovietų Sąjungos komunistų partijos Visuomeninių mokslų akademijoje. Karjera Aukštojoje partinėje mokykloje, kai visa Lietuva rengėsi atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos.
Žurnalistės Rūtos Janutienės knyga „Raudonoji Dalia. Nuslėptieji Dalios Grybauskaitės biografijos puslapiai” atskleidžia nutylėtas ar net sąmoningai iškraipytas politikės gyvenimo aplinkybes nuo sovietmečio iki dabartinių laikų.
Kritika griauna valstybę
Kaip sovietinė praeitis ir ypač sėkmingai tuomet susiklosčiusi karjera veikia D.Grybauskaitės dabartį?
Savo pastangas padaryti karjerą per partinę liniją sovietmečiu D.Grybauskaitė rodo pavyzdžiu dabartinės Lietuvos žmonėms, o darbą komunistų Aukštojoje partinėje mokykloje iki šiol vadina įdomiu.
Tačiau D.Grybauskaitės, kaip ir Vokietijos kanclerės A.Merkel, pasakojimai apie savo praeitį – itin taupūs. Ji nepeikia sovietmečio, okupacinės valdžios. Visos jos kritikos strėlės skirtos nepriklausomai Lietuvai.
Tuo pat metu ji skausmingai reaguoja į jai reiškiamą kritiką ir net yra viešai įspėjusi: „Nepamirškite: nuo valdžios kritikos iki valstybės griovimo gali būti tik vienas žingsnis.”
Kur susiformavo tokios nedemokratiškos nuostatos ir veikimo būdai, kurie Lietuvos politinės bendruomenės narių buvo įvardyti netgi kaip šantažas ir pelnė D.Grybauskaitei Grybošenkos pravardę?
R.Janutienė prakalbino liudininkus, ištyrinėjo Lietuvos ypatingajame archyve išlikusius dokumentus.
„Lietuvos rytas” spausdina išskirtines ištraukas iš knygos „Raudonoji Dalia. Nuslėptieji Dalios Grybauskaitės biografijos puslapiai”.
Tėvas – su NKVD uniforma
D.Grybauskaitės kilmės medyje – daug giminaičių nelietuviškais vardais: Julijana, Tadeušas, Kasia. O pasikalbėti nėra su kuo. Iš Polikarpo Grybausko pusės jo duktė Dalia teturėjo tetą Šeduvoje ir keturias jos dukteris – pusseseres. Daugiau nieko. Nė gyvos dvasios.
Tai patvirtino Polikarpo pirmoji žmona Valerija Grybauskienė.
– Ar jums nebuvo keista, kad jūsų buvęs vyras neturi giminių? Pusseserių, pusbrolių?
– Ne, ne. Nebuvo.
– Neklausėt, kur giminė?
– Nesakydavo. Sesers vardas Vanda... Polikarpas sakė, kad jų tėvas – lenkas.
Ar tikrai lenkas?
Juk ant P.Grybausko kūno buvo ištatuiruotas rusiškas vardas Kolia. Tai jis spėjo papasakoti prieš mirtį vienam žurnalistui.
Dar D.Grybauskaitės tėtis pasakojo, kad buvo tremtinys, kalėjo Krasnojarske.
V.Grybauskienė teigia, jog tai – prasimanymas:
– Niekur jis nebuvo ištremtas! Ką čia išgalvoja? Jis pats pasakojo? Kada jis galėjo būti ištremtas? Viskas buvę kitaip: mudu prie vokiečių susipažinom. Tai jis kažkodėl slapstėsi nuo vokiečių. Pas seserį už tokio bufetuko lindėdavo.
– Kodėl?
– Čia buvo tų rusų partizanų netoli, 10 kilometrų nuo Šeduvos. Tai jie ateidavo dainuodami, tie rusų partizanai. Ir jis ateidavo pas mane, vėl išeidavo.
– Su tais partizanais?
– Jie atėjo su vėliava raudona iš kaimo, ir jis atėjo.
– Polikarpas?
– Jis taip pasakojo. Atėjo pas mane, pabuvo, po to vėl išėjo. Toks be vietos žmogus. Toks visai... Labai pagyrūnas, tinginys, pašiept žmogų... Jis papuolė į kalėjimą! Už ginklo laikymą. Jis taip sakė.
– Kiek metų gavo?
– Ketverius.
– Kur kalėjo?
– Nežinau.
– Kelintais metais?
– 1947-aisiais. Sužinojau, kai alimentų pradėjau ieškoti. Ketveriems metams jį buvo nuteisę. Ar tiek ir išbuvo, ar neišbuvo – nežinau. Po to jis vėl pas mane atvažiavo. Vaikas (Albertas Grybauskas – D.Grybauskaitės brolis, su kuriuo ji nebendrauja) buvo 4 metų.
Sako: „Dabar važiuosim gyventi.” Sakė, kad važiuos į Klaipėdą ieškoti darbo, o tada mes prie jo prisijungsime. Bet kai išvažiavo, tai atsirado Vilniuje, susipažino su ta Korsakaite (D.Grybauskaitės motina, kurią P.Grybauskas vedė tebebūdamas V.Grybauskienės sutuoktinis).
– Gal vestuvių nuotraukų yra?
– Ne, jis suplėšė. Bet va! Jo metrikai!
Balto plastikinio albumo atvarte – P.Grybausko gimimo liudijimas. Kampe spaudas: „antrinis”, išrašytas 1952 metų liepos 3 dieną. Tėvo ir motinos vardai ir pavardės – sulietuvinti. Julijona, Vladas. Gimimo vieta – Liaubarai, 1928 metų sausio 8-oji.
Lyg ir niekuo neišsiskiriantis dokumentas. Daug iškalbingesnė mažutė nuotraukėlė, kuri pasirodė, kai Valerija jį atvertė. Joje tiesiai į fotoobjektyvą žvelgia jau subrendęs Polikarpas, dėvintis NKVD seržanto uniformą.
NKVD – rusiškas trumpinys. Lietuviškai – Vidaus reikalų liaudies komisariatas. Jam priklausė ir smogikai, persekioję partizanus, ir milicininkai, ir gaisrininkai. Visos nekarinės sovietinės tvarkos palaikymo pajėgos. Karininkų uniformos buvo žymimos dar ir kitais atpažinimo ženklais, o NKVD papildomai nesigražino.
– Jis dingdavo. Atvažiuodavo po kelių mėnesių ir vėl prapuldavo. Taip ir draugavom, – pasakojo V.Grybauskienė apie laiką, praleistą su P.Grybausku.
Jos liudijimas apie to jauno vyro nuolatinį dingimą, tariamą sugrįžimą į Šeduvą su rusų partizanais, kalėjimą ir po to gautus seržanto antpečius sako mums tik tiek, kad P.Grybausko gyvenimo būdas tais laikais nedaug skyrėsi nuo gyvenimo kitų jaunų vyrų, nepasibodėjusių aktyvaus ryšio su okupacine valdžia.
„Piterskaja” – amžiams
Vienas paslaptingiausių D.Grybauskaitės gyvenimo laikotarpių – jos mokslai Rusijoje, iš pradžių Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), A.Ždanovo universitete, o po to Maskvoje – SSRS komunistų partijos Centro komiteto Visuomeninių mokslų akademijoje.
Ši buvo visų Sovietų Sąjungos aukštųjų partinių mokyklų centras. Ten D.Grybauskaitė apgynė mokslų kandidato disertaciją.
Nors Seimas dukart nusprendė, kad Aukštosios partinės mokyklos diplomai neliudija aukštojo mokslo, D.Grybauskaitės, kaip ir daugelio jos aukštųjų partinių pakeleivių, disertacija buvo pripažinta nepriklausomos Lietuvos institucijų, todėl ji turi mokslų daktaro vardą.
Leningrade ir Maskvoje užsimezgė ryšiai, apie kuriuos D.Grybauskaitė niekada nešneka.
Garsus Rusijos žurnalistas Aleksejus Venediktovas, radijo „Echo Moskvy” vyriausiasis redaktorius, po D.Grybauskaitės išrinkimo Lietuvos prezidente atkreipė dėmesį į vieną aplinkybę: „O, Grybauskaitė... Ji gi mokėsi su Ilarionovu, Kudrinu!
Aleksejus Kudrinas vienuolika Vladimiro Putino valdymo metų buvo Rusijos vicepremjeras ir finansų ministras. Andrejus Ilarionovas vieną kadenciją patarinėjo V.Putinui.
Šie žmonės sovietmečiu sudarė grupelę jaunų ekonomistų, kurie su KGB priedanga kaip tik studijų metais Leningrade slapta kūrė Sovietų Sąjungos reformavimo planus, kurie turėjo padėti išsaugoti bankrutuojančią imperiją.
Tų planų užsakovas buvo sovietinio saugumo, po to ir visos valstybės vadovas Jurijus Andropovas.
Ar D.Grybauskaitė dalyvavo toje veikloje? Ta grupelė ekonomistų iki šiol vadinami „piterskije”.
A.Venediktovas tuo žodžiu pavadino ir D.Grybauskaitę: „Ji juk „piterskaja”!”
Tačiau pati D.Grybauskaitė iš to laikotarpio akcentuoja tik darbą kailių fabrike „Rot-Front”. Kaip tik ten ji, būdama 23 metų, tapo komuniste.
Tokius jaunus žmones į komunistų partiją priimdavo itin retai, tačiau išimčių būdavo.
Pavyzdžiui, 23 metų komunistu tapo ir V.Putinas, tik jam tai buvo būtinybė, nes ne komunistai žvalgybos mokykloje nesimokė. Jis, beje, irgi „piterskij”.
D.Grybauskaitės Leningrado laikotarpį prisimenantis Michailas Andrejevas, prisistatantis D.Grybauskaitės ekonomikos dėstytoju, apie ją žurnalistams liudijo kaip apie labai ideologiškai brandžią.
Būtent iš Leningrado D.Grybauskaitė, dar būdama studentė, buvo išleista į pirmą užsienio kelionę už geležinės uždangos.
Kur pradingo puslapiai?
Dideli netikėtumai knygos „Raudonoji Dalia” autorės laukė Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos komunistų partijos skaitykloje.
Byla Nr.28. 1990 m. birželio 18 d. atleistųjų dėl mokyklos likvidavimo sąrašas ir asmens bylos. D.Grybauskaitės asmens byla – šiame aplanke.
Tai reiškia, kad ji dirbo nesiblaškydama dėl visokių sąjūdžių, nepriklausomybių ir panašių pasitikėjimo tikram komunistui nekeliančių dalykų.
D.Grybauskaitės pasitikėjimą naujoji valdžia įgis tik po 1991 metų rugpjūčio pučo, kai žlugs Sovietų Sąjunga, ir tiesiog logiška bus pasukti į Gedimino prospekte įsikūrusias įstaigas. Pirmiausia – į Vyriausybę.
Taigi D.Grybauskaitės asmens byla. Trūksta nuo septinto iki penkiolikto lapo.
To trūkumo oficiali versija buvo surašyta po to, kai D.Grybauskaitės pavardė buvo ištarta tarp galimų kandidatų į prezidento postą – 2008 metų rudenį, o pačia byla ėmė domėtis smalsūs žmonės.
Tada atsirado įrašas, kad tai – numeracijos klaida. Neva archyvarė pavargo ir po 6 parašė ne 7, o 16.
Tolesnis archyvinių dokumentų tyrinėjimas parodys, kad ši versija – nelabai įtikinama, nes byloje tikrai trūksta dokumentų, kurie yra kitų D.Grybauskaitės kolegų bylose. Tarkime, ataskaitų iš užsienio kelionių, kurioms ji vadovavo.
Pirmasis akis badantis neatitikimas – D.Grybauskaitės darbovietė grįžus į Lietuvą iš Leningrado. Visose oficialiose D.Grybauskaitės biografijose rašoma, kad ji dirbo Lietuvos mokslų akademijos atsakingąja sekretore.
Taip parašyta ir Europos Komisijos, ir Prezidentūros tinklalapiuose. Labai aukštos ir garbingos pareigos. Jas eina akademikai, jas savo biografijoje nurodo ir D.Grybauskaitė.
O štai asmens byloje guli dokumentas, rodantis, kad tai – smulkus, įžūlus... netikslumas. Tas dokumentas – „Žinijos” draugijos valdybos potvarkis, kuriuo D.Grybauskaitė atleidžiama iš „LSSR Mokslų akademijos organizacinės valdybos atsakingosios sekretorės pareigų ir pervedama Aukštosios partinės mokyklos žinion. 1983 metų gegužės 16-oji. Organizacinės valdybos pirmininko pirmasis pavaduotojas A.Skrupskelis.”
Beje, A.Skrupskelio raštas – vienas iš dviejų dokumentų, kurie D.Grybauskaitės asmens byloje parašyti lietuviškai. Nuo to momento, kai „Žinijos” draugijos atsakingoji sekretorė bus perkelta dirbti pagal pašaukimą – į Aukštąją partinę mokyklą, visi jos dokumentai bus rašomi tik rusų kalba.
Netgi ir po to, kai Lietuva paskelbs nepriklausomybę, o Aukštoji partinė mokykla bus likviduota pagal nurodymą iš Maskvos.
Vadovo pareigos – ne visiems
Kaip toliau grūdinosi Plieninės magnolijos metalas?
1986 metais D.Grybauskaitė, jau politinės ekonomijos dėstytoja, vėliau paskirta vyresniąja dėstytoja, stažavosi.
Kur gali kelti kvalifikaciją politinės ekonomijos dėstytoja? Universitete, Mokslų akademijoje? Ne, šios mokyklos dėstytojai stažuojasi komunistų partijos komitetuose.
D.Grybauskaitė kelias savaites praleido pas Vilniaus rajono komunistus.
Iškart po to – „meduolis”. D.Grybauskaitė išleidžiama atostogų, nes vyksta kaip grupės vadovė į Lenkiją, Vokietijos Demokratinę Respubliką, Čekoslovakiją ir Vengriją! Vadovė! Ta, kuri akylai prižiūrės jai patikėtus sovietinius keliautojus ir turės rašyti ataskaitą apie jų elgesį.
Ta kelionė buvo viena iš D.Grybauskaitės biografijos keistenybių, kurias ji aiškino dar rinkimų į prezidento postą kampanijos metu.
– Prašytume pakomentuoti aplinkybes, kuriomis 1986 metais vykote į užsienį kaip grupės vadovė.
– Padaviau paraišką į tuometį „Inturist” vadovauti turistinei grupei į Varšuvos pakto šalis (Lenkija, VDR, Vengrija ir Čekoslovakija).
Publicistė Jevgenija Albac knygoje „Uždelsto veikimo mina” rašė, kad šie KGB parankiniai buvo traktuojami kaip „patikėtiniai”. Buvo net tokių asmenų kartoteka, tik ne visus į ją įrašydavo, mat bendravimas buvo pagrįstas „pasitikėjimu”.
J.Albac rašė: „Honoraro KGB už tai, žinoma, nemokėjo, bet vadovams kelionė, pavyzdžiui, būdavo nemokama. Daugeliu atvejų moralės požiūriu tie žmonės nieko blogo nedarė, o ataskaitų rašymas buvo vertinamas kaip normalus dalykas.
Esu įsitikinusi, kad dauguma tų žmonių net nežinojo, kad KGB juos traktuoja kaip „patikėtinius”. O jei kas ir suvokė, kodėl čekistams rūpi jų nuomonė, tai tikriausiai vertino kaip žaidimo, kuriame dalyvavo, taisyklę, be kurios nebuvo galima tikėtis sėkmingos karjeros.”
Biografijoje – praraja
D.Grybauskaitės biografijoje žioji beveik metų praraja.
1987–1988 metais jos pėdsakai Aukštosios partinės mokyklos dokumentuose tampa ilgu punktyru, nors ji pati kategoriškai teigia, kad niekur iš Vilniaus nebuvo dingusi.
Netiesioginis D.Grybauskaitės ir jos biografijos tyrinėtojų ginčas kilo dėl jos darbo Maskvoje, Visuomeninių mokslų akademijoje. Toje akademijoje D.Grybauskaitė rašė disertaciją.
– Iš agrarinių santykių tuometinių... Beje, Dalia, tegul atleidžia, kad vardu ją vadinu, labai greit disertaciją parašė. Ji neakivaizdžiai studijavo.
Aš mokiausi tuomet stacionare Maskvoje, Visuomeninių mokslų akademijoje, o ji ten pat – neakivaizdžiai. Ir per labai trumpą laiką ji parašė disertaciją, išsilaikė egzaminus visus puikiai Maskvoje ir apgynė disertaciją, – taip sakė jos kolega iš Vilniaus aukštosios partinės mokyklos Vytautas Lukoševičius.
Tą patį, neigdama, kad buvo etatinė SSKP CK Visuomeninių mokslų akademijos aspirantė, sakė ir prezidentė.
Tačiau dokumentai liudija ką kita. Štai Vilniaus aukštosios partinės mokyklos 1987–1988 metų ataskaita Maskvai. Vardinis etatų sąrašas. Politinės ekonomijos katedra. Bagdonavičius yra, Kondraška yra. Jums jau pažįstamas Lukoševičius yra. Malinauskienė yra. Yra ir Šustavičius. O D.Grybauskaitės nėra!
Yra tik „vakantnaja dolžnostj” – „mokslų kandidato su daugiau kaip 5 metų stažu laisva pareigybė”.
D.Grybauskaitė vėl atsiranda tokioje pačioje ataskaitoje Maskvai, bet jau po metų. Žiūrim kitus dokumentus.
Vilniaus aukštosios partinės susirašinėjimas su Visuomeninių mokslų akademija prie SSKP CK. D.Grybauskaitė toje korespondencijoje minima kaip „štatnyj soiskatel” („etatinis aspirantas”). Tačiau D.Grybauskaitė neigia tokia buvusi.
Jei D.Grybauskaitė sako tiesą ir ji nebuvo etatinė SSKP CK akademijos aspirantė, tai kur ji leido 1987–1988 mokslo metus?
Kodėl nudžiugo Maskva?
Judam toliau. 1988 metų balandį D.Grybauskaitė paštu į namus Vilniuje, Gelvonų gatvėje, gavo laišką iš Maskvos. Jai suteiktas mokslų kandidato laipsnis, kurį ji vėliau labai sklandžiai pavers civilizuotu daktaro laipsniu.
„Visuomeninės ir asmeninės nuosavybės tarpusavio ryšys asmeninio pasodybinio ūkio funkcionavime” – tokia D.Grybauskaitės disertacijos tema. Pasigilinusioji į šią „problematiką” buvo pripažinta socialistinės ekonomikos mokslininke.
Kai D.Grybauskaitė pasiryš kandidatuoti į prezidento postą, jai už tą disertaciją katučių plos toks Modestas Kolerovas, buvęs V.Putino administracijos darbuotojas. Ir džiaugsis jis D.Grybauskaitės pergale portale regnum.ru, kuris ir šiuo metu Kremliaus žiburiais nušviečia posovietinę erdvę.
Regnum.ru žavėsis D.Grybauskaitės skelbiama kova oligarchams, šlykštėsis „klanų” pastangomis sutrukdyti jos triumfo žygį.
Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila ir jo kapstymasis kandidatės biografijoje bus pavadintas „klanų” darbu. M.Kolerovas įspės D.Grybauskaitę, gavus valdžią, nusikratyti amerikiečių jungo.
Bet grįžtam prie Ypatingojo archyvo bylų. Atmosfera kaista! Vos D.Grybauskaitė tapo docente ir mokslų kandidate, užlipo ant pirmo rimtos karjeros laiptelio, – driokst, ir Sąjūdis.
Pareiškimo išstoti nėra
Ar tai turi įtakos D.Grybauskaitės pasirinkimams? Karjera toliau sau auga ir keroja.
Didysis D.Grybauskaitės karjeros šuolis įvyko po 1989 metų gruodžio, kai Algirdas Brazauskas su bendražygiais atskyrė Lietuvos komunistų partiją nuo Maskvos. Skandalas! A.Brazauską kviečia į Kremlių pasiaiškinti.
– Nežinojom, ar grįš gyvas, – pasakojo tada atsiskyrę komunistai.
Ar jaučia tą dramą Aukštoji partinė mokykla ir jos antrasis žmogus po rektoriaus – ką tik Aukštosios partinės mokyklos moksline sekretore tapusi D.Grybauskaitė? Ji pati tą laikotarpį pavadino savo mažuoju karu.
– Ar įsivaizduojat, kokia tada buvo situacija? Visgi Aukštoji partinė mokykla! Visi – partiniai. Mokosi partiniai, moko partiniai, – čia V.Lukoševičius prisimena, kaip jis mėgino sukviesti Aukštosios partinės komunistus aptarti aktualijų – A.Brazausko atsiskyrimo nuo Maskvos: – Ir buvo labai sudėtinga net sukviesti į susirinkimą.
A.Brazauskas Lietuvos komunistus atskyrė nuo pavaldumo Maskvai 1989 metų gruodžio vidury. Po mėnesio – 1990 metų sausį – Aukštosios partinės komunistai pagaliau susirinko apsispręsti.
– Ir, aišku, mes atskyrėm partiją, ir aš tapau Lietuvos komunistų partijos sekretoriumi Aukštojoje partinėje mokykloje.
O kitos dalies, platformininkais mes juos vadinom, sekretoriumi tapo Merkelis. Dabar nežinau, ar jis gyvas, ar ne. Jis vėliau į Izraelį išvažiavo.
– O D.Grybauskaitė kurioje partijoje atsidūrė?
– Aišku, kad mūsų. Kai baigėsi susirinkimas, aš atsimenu, kaip pasakė: „Aš visada su jumis!” Ar tikrai?
Lietuvos ypatingajame archyve iki šiol saugomi vilniečių, išstojusių iš SSKP po Lietuvos komunistų skyrybų, pareiškimai. Nes tvarka tuomet buvo kiek kitokia, nei pasakojo V.Lukoševičius.
Tiems, kurie jungėsi prie A.Brazausko komunistų, buvo net specialiai parengti blankai: vienas – pareiškimo išstoti iš SSKP, kitas – įstoti į LKP.
Štai partinį bilietą meta Eugenijus Maldeikis, būsimasis ekonomikos ministras Rolando Pakso Vyriausybėje. O čia Jono Prapiesčio, Nepriklausomybės Akto signataro, teisingumo ministro, po to – Konstitucinio teismo teisėjo, pareiškimas išstoti iš SSKP.
D.Grybauskaitės pareiškimo nėra. Tačiau yra ir gera žinia. Jos pavardės nėra ir tarp platformininkų suvažiavimo dalyvių.
Tykiai, tykiai... O gal istorijos garvežys prašniokš ir pavyks likti nepastebėtai? O gal aš neteisi? V.Lukoševičius nemeluos.
– O jūs ar pasirašėt kokius nors dokumentus, kad išstojote iš sovietinės komunistų partijos?
– Ne.
– Kaip tai buvo įforminta?
– Vyko bendras partinis susirinkimas. Labai sunkiai sekėsi jį sukviesti, nes visi numatė, kuo viskas gali baigtis.
Vieni išėjo iš auditorijos, o mes likom, perrinkom valdžią. Viskas ir pasibaigė.
Nusikalstamas aplaidumas
Tada Maskvos paliepimu į Aukštąją partinę susikraustė platformininkai. Ką veikia D.Grybauskaitė?
Platformininkų paskirtas rektorius, būsimasis Sausio 13-osios perversmininkas Lazutka 1990 metų ataskaitoje Maskvai pamini jos sprendimą neatestuoti kažkokios draugės Bachmetjevos.
1990 metų pavasarį D.Grybauskaitė apsiima vadovauti šių absolventų „moksliniams darbams”:
Byla Nr.176. Darbo užmokesčio asmens kortelės nuo A iki L. Pradėta 1990 metų sausį – baigta rugpjūčio mėnesį. Raidė „G”.
Grigaliūnienė... O kur Grybauskaitė? Kurgi jos asmens kortelė? Kur duomenys apie jai išmokėtą atlyginimą 1990 metais?
Kortelės Ypatingajame archyve nėra! Kur dingo? Niekas neatsako. Kieno dar kortelės dingo? Byloje nėra ne tik D.Grybauskaitės, bet ir perversmininko Lazutkos kortelės.
O gal tai reiškia, kad ji tuo metu jau nebedirbo? Ne. Tas, kuris plėšė bylos lapus, pademonstravo nusikalstamą aplaidumą. Štai kita buhalterijos dokumentų byla.
1990 m. balandį D.Grybauskaitė pasirašo gavusi 286 rublius ir 18 kapeikų – tai alga ir visokie priedai.
Tas pats balandis, atsiskaitymo lapelis Nr.355. Dar 176,02 rublio.
Pinigai – tiesiai iš SSKP biudžeto Maskvoje. Parašo langelyje – sumažinta kopija brūkštelėjimo, kuriuo ji dabar pasirašo įstatymus kaip prezidentė.
Į paskaitas – su leidimais
1990 metų kovo 11 dieną Aukščiausioji Taryba nutarė panaikinti Aukštąją partinę mokyklą ir jos patalpas perduoti Pedagoginiam institutui.
Aukštoji partinė panaikinta teisėtos Lietuvos valdžios, o D.Grybauskaitė vis dar joje tarnauja ir ima pinigus, atsiunčiamus iš Maskvos.
Būsimoji prezidentė nepaklūsta teisėtai Lietuvos valdžiai. 1990 metų kovo 23 diena. Aukštosios partinės mokyklos pastatą užėmė sovietiniai desantininkai.
– Kaip vyko paskaitos tuo metu, kai čia sėdėjo kareiviai?
– Tiesiog vykdavo. Visi turėjo leidimus, su jais įeidavo, su jais ir išeidavo. Paskaitos vyko normaliai. Kiek suprantu, pastatas buvo okupuotas siekiant jį išlaikyti kaip partijos nuosavybę, manau, kad platformininkų, – pasakojo V.Lukoševičius.
D.Grybauskaitė balandį pasiprašė atostogų į Druskininkus.
Ji pareiškimą rašė rusiškai, nors dar anoji, komunistinė, valdžia yra paskelbusi lietuvių kalbą vienintele valstybine kalba.
Kaip prijaukino V.Landsbergį?
Žurnalistės R.Janutienės knygoje taip pat tyrinėjama, kaip D.Grybauskaitė įgijo Tėvynės sąjungos patriarcho Vytauto Landsbergio pasitikėjimą, kokiais būdais ji veikia verslą, kaip siekia daryti įtaką žiniasklaidai ir visuomenininkams.
Atskleidžiami labiausiai Lietuvą supurčiusių jos sprendimų užkulisiai.
