Pastaroji siejama su buvimu komunistų partijoje jau nuo studentavimo laikų. Prezidentė nededa lygybės ženklo tarp komunistų partijos ir dabartinių Lietuvos partijų, bet ir būtinu papildomu paaiškinimu neatskiria jų, tarsi tiek totalitarinėse, tiek demokratinėse valstybėse partijų prigimtis būtų vienoda.
Tiesa, užsimenama apie įvairias ideologijas, kurios šalies vadovei taip pat esančios nepriimtinos, tačiau ne tik politologai žino, kad ideologijos - konservatizmas ar socializmas - taip pat skirtingai funkcionuoja diktatūrose ir demokratinėse šalyse.
Sunku pasakyti, ar D. Grybauskaitė tyčia okupacinės valdžios partiją ir dabartines sumeta į krūvą, ar tai yra tik nedaug apmąstyta ir greitakalbe išsakyta nuomonė, tačiau bet kuriuo atveju tokia pozicija Lietuvos dabartinės politinės struktūros atžvilgiu yra nekorektiška.
Žinoma, galima daryti prielaidą, kad prezidentė, tarsi atremdama pastaruoju metu politologų priekaištus dėl per didelių simpatijų konservatoriams, savo pasisakymu norėjo pabrėžti nepriklausomybę nuo bet kokių dabartinių mūsų valstybės politinių darinių. Kaip sako pretenduojantys nuspėti ateitį – neoficiali prezidentinė rinkiminė kampanija jau prasidėjo. Tačiau prezidentės mintys sudomino ne dėl artėjančių rinkimų. D. Grybauskaitės pozicijoje atsispindi daugelio žmonių mintys apie dabartines Lietuvos partijas. Buvę mūsų valstybės vadovai, net jeigu jie apie partijas ir ideologijas širdies gilumoje galvojo panašiai kaip D. Grybauskaitė, apibūdinimuose kalbėjo aptakiai ir diplomatiškai.
Ir ne vien dėl politinio etiketo reikalavimų. Kitokia buvo visuomeninio gyvenimo atmosfera, nors nepatenkintas murmėjimas, dėl partijų gausos ir bergždžios jų veiklos, stiprėjo. Be to, partinė veikla vis dar asocijavosi su nuomonių laisve, principinga ir tikra, ne dekoratyvine, kova.
D. Grybauskaitė taip pat galėjo pasirinkti diplomatišką raiškos formą, bet to nedarė, pasakė tiesmukai: partijos kelia alergiją. Kadangi žinojo, jog daugybė žmonių tokiai nuomonei ir pozicijai pritars. Pastaraisiais metais vis didėjantį negatyvų žmonių požiūrį į partijas, atspindi ne vien sociologinės apklausos, bet ir vyraujančios nuomonės buityje. Ne vien man nesunku pastebėti, kaip pasikeitė visuomenės požiūris ne tik į partijas, bet ir į įvairias politines temas nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki dabar.
Ir skiriamoji riba yra Lietuvos įstojimas į euroatlantines struktūras. Visuomenėje aptariamos politinės problemos prarado nacionalinį mastelį, ėmė smulkėti, o kai kurios temos, tokios kaip užsienio politika, visiškai pradingo iš domėjimosi horizonto.
Sunku pasakyti, kas ką įtakojo, bet panaši, susmulkėjusi, tapo ir visuomenei tarsi atstovaujančių politinių partijų veikla. Vienintelė pastaraisiais metais mąstyti privertusi nacionalinė tema - energetinė nepriklausomybė, bet ir ši gali greitai paskęsti vienadienėje smulkmėje.
Spėliodami, kokios yra tikrosios partijų prestižo smukimo priežastys, politikai pradėjo siūlyti naujus modelius. Vienas jų – padaryti partijas profesionalias ir pragmatiškai veikiančias. Ryškiausiai tai matosi didžiųjų - konservatorių ir socialdemokratų - partijų transformacijose.
Konservatoriai, formuodami Vyriausybę, aiškiai pasuko technokratinės politikos linkme. Pažiūroms čia skiriamas antraeilis vaidmuo, vyresnės kartos rinkėjams nuraminti. Politikos lyrikus keičia politikos fizikai.
Panašiu pragmatiniu keliu eina ir socialdemokratai. Partijos tampa panašios į įvairių specialybių be pažiūrų telkiamas grupes, kurios, rinkimams atėjus, laukia savo eilės. Sunku dabar numatyti, ar ateityje tai pasiteisins. Ir specialistus kas nors jungia, jei ne pažiūros, tai interesai.
V. Landsbergis per TS-LKD suvažiavimą priminė apie intereso grupių pėdsakus buvusios Vyriausybės sprendimuose. Prezidentė taip pat kalba, priešindamasi ideologijoms, apie pasitikėjimą tik specialistais, profesionalais. Tačiau už ir prieš naują atominę elektrinę pasisako ir šios srities žinovai, ekspertai, specialistai. Tad kurie iš jų yra profesionalesni?
Sprendimas priklauso nuo politinės valios, grupės žmonių, esančių valdžioje, įsitikinimų, pažiūrų ir dažnai ideologijos. Jeigu valstybę valdytų žaliųjų partijos, turėtume visiškai kitokią nei dabar energetinę šalies viziją. Vienokia ar kitokia pažiūrų sistema partijoms yra neišvengiama. Kaip ir platesnis visuomenės, kartais net emocingos, dalyvavimas.
Jau po antrųjų rinkimų į nepriklausomą parlamentą, politikai buvo pradėti skirstyti į profesionalus ir mėgėjus, gatvės politikus, politikuotojus. Iš tiesų, Sąjūdžio laikais politinėje veikloje mėgėjiškumo buvo pilna, politikavimas veržėsi mitingais iš gatvių ir patvorių, bet būtent jie ir sudarė sąlygas lemiamiems sprendimams atkuriamajame Seime.
Tik politikuojančios visuomenės dėka buvę ir dabartiniai nepriklausomos Lietuvos vadovai sėdi savo postuose. Laisvą, savarankišką valstybę atkūrė politikai mėgėjai, o ne politikai profesionalai. Pastarieji visada yra atsargūs ir dažniausiai sugeba tik prisitaikyti.
Suprofesionalėjusios ir gerokai suvaldininkėjusios politinės partijos atitolo nuo visuomenės. Laužomos galvos, kaip tą pasitikėjimą susigrąžinti. Tačiau ir kryžkelėje atsidūrusios partijos vis tiek lieka būtina demokratinio gyvenimo dalis. Netobula ta demokratija, sudėtinga net pagrindinių partijų situacija. Todėl nederėtų valstybės vadovei dviprasmiškais pasisakymais tą situaciją dar labiau komplikuoti.
