Tikru genocidu, kuris praėjusiame amžiuje vyko Lietuvoje, galima vadinti tik žydų žudynes – holokaustą. O lietuviai turėtų pagaliau pradėti diskusijas, ar tikrai teisinga genocidu vadinti ir sovietų nusikaltimus prieš lietuvius.
Tokią nuomonę didžiausio masinio lietuvių trėmimo 1948 metų minėjimo išvakarėse „Lietuvos rytui” išdėstė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovė Birutė Burauskaitė.
– Teko girdėti, kad LGGRTC vadovybė sumanė pakeisti Genocido aukų muziejaus, neoficialiai vadinamo KGB muziejumi, pavadinimą, iš jo pašalindama žodį „genocidas”.
Ar taip norima pagaliau pašalinti vieną pagrindinių nesusipratimų su vakariečiais, kurie mano, kad taip turėtų vadintis tik holokaustui skirtas muziejus, priežasčių?
– Taip, ore nuolat plevena klausimas, kodėl mes, lietuviai, komunistines represijas bei nusikaltimus ir tuos nuostolius, kuriuos tai padarė mūsų tautai, vadiname genocidu.
To, žinoma, dažnai klausinėja rusai, tačiau ne rečiau – ir vakariečiai. Paties centro pavadinimo, žinoma, keisti nereikia – juk mes gilinamės ir į nacių nusikaltimus, tačiau muziejaus – derėtų.
– Kaip, jūsų nuomone, galėtų būti vadinamas muziejus?
– Seimui, kuriam turime atsiskaityti, greičiausiai pasiūlysime pervadinti muziejų, pavyzdžiui, į Teroro ir pasipriešinimo.
Tačiau muziejaus pavadinimo keitimas būtų ne tik paprastas formalumas, bet galbūt net ir tam tikras raginimas pagaliau iš esmės spręsti problemą, kuri yra kur kas platesnė ir nepaprastai svarbi.
Prieš tapdama LGGRTC vadove aš ne itin daug žinojau apie holokaustą, tad skaičiau iš tiesų daug literatūros, gilinausi į šią temą.
Tada ir supratau, kad mes, lietuviai, padarėme didelę klaidą ir smarkiai paskubėjome pavadindami genocidu tai, ką su mumis darė komunistinis totalitarizmas.
Žinoma, aš visiškai suprantu tas priežastis, kurios tai lėmė.
Įtraukiant šį terminą į vartoseną ir ypač pavadinant muziejų nusvėrė žmonių, nukentėjusių nuo sovietinės okupacijos, kurie buvo labai aktyvūs, emocijos.
Norėta, kad sovietinis totalitarizmas ir jo nusikaltimai būtų pasmerkti kuo labiau, aukščiausiu laipsniu ir būtų vertinami taip pat kaip ir nacių nusikaltimai.
Bet aš manau, kad genocidu be jokių išlygų galima vadinti tik nacių ir jų talkininkų vykdytas visuotines žydų žudynes, kurios, kaip žinoma, vyko ir Lietuvoje.
O komunizmo nusikaltimus labiau tiktų vadinti nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais.
– Tačiau ar sovietai nesiekė išnaikinti bent dalies lietuvių ir tautiniu pagrindu?
– Žinoma, negalima nematyti ir to, kad sovietų nusikaltimai turėjo ir ryškių genocido požymių, kurie matyti ir tarptautinės teisės bei sampratos kontekste.
Juk, pavyzdžiui, tokios žudynės kaip Rainių – akivaizdžiai genocido aktas.
Trėmimai ir kitos represijos taip pat vykdyti ne tik socialiniu ar politiniu, bet ir tautinės tapatybės pagrindu – tautybė buvo specialiai pabrėžiama net ir oficialiuose represuojamųjų dokumentuose.
Pavyzdžiui, 1945 metais į medvilnės plantacijas Tadžikijoje buvo ištremta apie tūkstantį Lietuvos piliečių, turėjusių bent šiek tiek vokiško kraujo ar bet kokių sąsajų su vokiškumu. Apie trečdalį iš jų ten mirė nuo nepakeliamų sąlygų per pirmuosius metus.
Taip pat galima vertinti ir kai kuriuos lietuvių trėmimus. Bet vis tiek matyti skirtumas tarp šių nusikaltimų ir holokausto.
Pastaruoju atveju nuosekliai ir aiškiai buvo siekiama fiziškai išnaikinti visą tautą iki paskutinio žmogaus.
To apie komunistinio totalitarizmo planus ir nusikaltimus negalima pasakyti.
Apskritai problema dėl to, ką vadinti genocidu, ne tiktai labai svarbi, bet ir labai sudėtinga.
Tačiau esu įsitikinusi, kad pagaliau turi prasidėti diskusijos, kuriose lemiamas žodis priklausytų ekspertams, mokslininkams ir specialistams.
Blogiausia, jeigu viskas vėl paskęstų emocijų ir kaltinimų „išsigandus žydų” ar „ginant komunistus” lavinoje, kaip ne kartą jau yra buvę.
