„Šiandien galiu pasakyti – jei, esant sudėtingai situacijai, reikėtų spręsti, ką iš policijos kviestis į pagalbą, į Policijos departamentą netgi nepažvelgčiau, nes juo negaliu pasitikėti.
Ieškočiau tik vieno ar kito pareigūno per asmeninius santykius. Dabar vykstantis aukščiausių policijos pareigūnų teismas apnuogino visą sistemą.
Sužlugdytas pasitikėjimas ne tik teisėsauga, bet ir visa valstybe, kurios veidrodis yra teisėsauga. Nemaniau, kad kada nors taip nusigyvensim”, – „Lietuvos rytui” ištarė Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras K. Betingis.
– Ar nemanote, jog šie aštrūs žodžiai tikrai nepadės jums išsilaikyti poste, kai artimiausiomis dienomis bus sprendžiama, kas bus paskirtas Kauno apygardos vyriausiuoju prokuroru?
– To negaliu numatyti. Įvykusioje atrankoje toli pralenkiau kitus kandidatus, bet tą pačią dieną buvo paskelbta nauja atranka. Aš nedrebu dėl karjeros, vykdau savo pareigą ir elgiuosi taip, kaip privalau.
– Penkių aukštų policijos pareigūnų, kurie kaltinami žinoję apie Drasiaus Kedžio rengiamas žudynes, teisme jūs garsiai prabilote apie pareigūnų atsakomybės baimę, informacijos nutekinimą, pražūtingą informacijos slėpimą dangstant savo neveiklumą.
Kodėl apie tai nekalbėjote anksčiau?
– Ir kalbėjau, ir klausdavau. Man buvo daug neaiškumų. Sulaukdavau tik tylos. Bet teisme, davęs priesaiką, aš galiu garsiai pasakyti ir būti išgirstas.
Tokių dalykų valstybėje negali būti. Kas galėjo pamanyti, kad Policijos departamente gali būti taip iškreiptai reaguojama į pranešimus apie būsimas žudynes?
Kaip dirbti prokurorams? Juk pagrindinė ikiteisminio tyrimo institucija yra policija. Kuo tada pasitikėti?
– Jūs vertinate tai kaip nusikaltimą? Bet kas gi nedaro klaidų?
– Bet kai tos klaidos daromos iš baimės, kad reikės atsakyti už savo neveiklumą, tai – nusikaltimas. Operatyvinis darbas toks jau yra – nepatikrinta informacija gali sukelti daug neigiamų dalykų.
Negalėčiau besąlygiškai tvirtinti, kad Policijos departamento aukšti pareigūnai tyčia nesiėmė priemonių užkirsti kelią Kauno žudynėms. Bet jei po to slėpė informaciją baimindamiesi atsakomybės – tai nusikaltimas.
– 2009 metų spalio 5 dieną jūs vienas pirmųjų atsiradote teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo vietoje. Kaip dabar aišku, prieš kelias savaites D. Kedžio bičiulis Mindaugas Žalimas buvo pranešęs Policijos departamentui apie būsimas žudynes. Ar jūs ką nors apie tai žinojote?
– Nieko! Juk bylą likus dviem mėnesiams iki žudynių buvo perėmusi Generalinė prokuratūra.
Išgirdau apie tai tik po to, kai M. Žalimo pasakojimą paskelbė „Lietuvos rytas” ir televizijos laida „Abipus sienos”. Iki žudynių ir po to bylą tyrę Kauno prokurorai neturėjo jokios informacijos!
Bet man keistų įtarimų kilo jau pirmomis valandomis po žudynių.
– Kokių? Prisiminkite, kokia jums, Kauno apygardos prokuratūros vadovui, buvo ta tragiška spalio 5-oji?
– Buvo pirmadienis. Atvykau į Kauną iš Vilniaus, kur gyvenu. Darbo kabinete suskambo telefonas – pirminiais duomenimis, nušautas teisėjas J. Furmanavičius. Auka tiksliai neįvardyta, nes pirmieji pareigūnai, nuvykę į žudynių vietą, teisėjo nepažinojo.
Pranešiau generaliniam prokurorui ir nuvykau į žudynių vietą. Važiuojant suskambo telefonas. Žiūriu – vyriausybinis ryšys. Skambino ar tai tuometis prokuroro pavaduotojas Vytautas Barkauskas, ar Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius.
Išgirdau keistą klausimą: „Ar šauta iš dujinio ginklo, perdirbto į kovinį?”
Pirma mintis – iš kur ta informacija? Pamaniau – esama kažkokių duomenų, tai nusikaltimas bus greitai atskleistas.
– Ar iš tokio ginklo ir šaudyta?
– Taip. Bet kai nuvykau į vietą, tai dar nebuvo nustatyta. Teisėją atpažinau, jis nagrinėdavo ypač sudėtingas bylas, teko nekart bendrauti.
Aplink jau dirbo kriminalistai. Visi buvo šokiruoti.
– Ar greitai nustatyta, kaip teisėjas buvo nužudytas?
– Iš karto atsirado liudininkė. Ji matė, kaip iš automobilio per dešinės pusės keleivio dureles išvirtęs teisėjas svirduliuodamas nuėjo 10–20 metrų ir griuvo.
Iš paskos pribėgo kažkoks vyras, teisėjas dar iškėlė ranką, lyg prašydamas sustoti, bet žudikas šovė į galvą.
Kriminalistai ištyrė šūvių pėdsakus ir sudėliojo visą seką. Žudikas, priėjęs prie teisėjo mašinos, paleido į jį keletą kulkų, po to dar bėgančiam keletą šūvių į nugarą ir pagaliau – į galvą.
– Kokios kilo pirmosios versijos – kas galėjo taip padaryti? Juk tiek kartų šauti į žmogų niekuomet to nedariusiam turėtų būti sunku.
– Šūvių būta daug. Tikrai pagalvojome, jog civilis žmogus, pirmą kartą paėmęs ginklą, negalėtų to padaryti. Toks žmogus po pirmo šūvio neretai išmeta ginklą. Šauti į galvą, kai žmogus prašo pasigailėti... Gal samdomas žudikas?
Bet galvoje sukasi mintis apie tą skambutį iš Vilniaus – matyt, jie turi informacijos, jeigu klausė apie ginklą. Tikėjau, kad tuoj ką nors sužinosime.
Besvarstant vėl R. Jancevičiaus ar V. Barkausko skambutis – nepamenu, kokia eilės tvarka jie skambino: „Ar iš tokio ginklo šauta?”
Atsakiau, kad dar nežinome. Tada prisiminiau, kad D. Kedys ieškojo tokio ginklo – dujinio, perdaryto į kovinį. Gal jis? O gal ne?
– Ar jums kilo įtarimų, kad žudė D. Kedys? O gal koks nusikaltėlis, nepatenkintas teisėjo nuosprendžiu?
– Iškart kilo. Tačiau nusikaltėlių versija buvo iškart patikrinta ir atkrito. Bet dar vykdomi tyrimai, kurie gali duoti įdomių atsakymų. J. Furmanavičiaus mašinos apžiūra davė pakankamai įrodymų, kad tai – D. Kedžio darbas.
Šaudant vis dėlto patirtas didelis stresas, o jo metu išsiskiria daug adrenalino, liko ryškūs DNR, prakaito pėdsakai. Vėliau D. Kedys padarė avariją ir pabėgo tempdamas sunkų krepšį.
Apdaužyto automobilio vairuotojas jį atpažino. Kitas dalykas, kad vienam pasiruošti buvo sunku, kas nors turėjo jam padėti. Bet D. Kedys žudynėms rengėsi ilgai, tai buvo padaryta ne per vieną dieną.
– Kada buvo pradėta ieškoti D. Kedžio?
– Iškart. Nepažinojau Neringos Venckienės, tad gavau iš teismo jos telefoną, skambinu ir klausiu, kur brolis? N.Venckienė pareiškė esanti kursuose Molėtuose. „Brolis anksti rytą išėjo, nieko nežinau”, – atsakė.
– Suprantama, jūs nieko nežinojote apie D. Kedžiui slėptis paruoštą namelį netoli Vilniaus?
– Aišku, ne. Bet iškart radome motelį, kuriame D. Kedys buvo palikęs įjungtą telefoną. Specialiai, kad mus suklaidintų, o pats bėgo kita kryptimi.
– Ar jau galite pasakyt, kur jis slapstėsi?
– Pirmomis dienomis jis tikrai buvo ne Lietuvoje.
– Bet atsirado Lietuvoje ant marių kranto, o jūs nesugebėjote jo rasti, nors jis slapstėsi beveik panosėje?
– Jo atsiradimo aplinkybės man kelia daug klausimų.
Nemažai požymių rodo, kad jį globojo artimų žmonių ratas.
Praeis kiek laiko, ir dabar vykdomi tyrimai duos rezultatų. Jei kalbės ir pareigūnai, kurie turėjo nemažai išankstinės informacijos ir ją nuslėpė.
– Kaip buvo nustatyta, kad šaudyta iš tokio ginklo, apie kurį jūsų teiravosi Vilniaus prokurorai, ką tuomet pagalvojote?
– Po žudynių iš Vilniaus atvyko vienas Policijos departamento vadovų Visvaldas Račkauskas, prokuroras Algimantas Valantinas, prokurorai Gintaras Jasaitis, Algimantas Kliunka.
Klausiau jų – iš kur tos žinios apie ginklą? Mirtina tyla. Klausiu dar kartą – niekas nieko nežino. Nustebau – kaip tai gali būti? Bet nebėra laiko stebėtis, reikia dirbti.
Kai ekspertai nustatė, jog šaudyta iš tokio ginklo, apie kurį teiravosi Vilniaus prokurorai, man dar aštriau kilo klausimas – iš kur jie žinojo? Pagaliau toks pat ginklas ir buvo rastas prie D.Kedžio lavono.
– Vadinasi, būta duomenų, kad D. Kedys pasirengęs šaudyti? Ar pagaliau sužinojote, iš kur vilniečiai turėjo tokių žinių? Juk tai jau anuomet reiškė, kad turėjo informacijos apie galimus tragiškus Kauno įvykius iš pat pradžių?
– Taip, kaip dabar išaiškėjo. Bet mes Kaune buvome palikti be informacijos.
Dėl tos informacijos apie ginklą nenurimau, raštu kreipiausi į generalinį prokurorą – iš kur tos žinios, kas šaltinis? Juk suradus šaltinį jis greičiau nuves pas žudynių užsakovus ar vykdytojus.
Klausiau ir tuomečio Generalinės prokuratūros prokuroro A. Kliunkos, kuris buvo perėmęs iš mūsų bylos tyrimą. Jis atsakė – niekas apie tai nekalba. Kaip, juk kreipiausi į generalinį prokurorą? Tada A.Kliunka užklausė Policijos departamento. Vėl – jokio atsakymo.
– Ar nebūtų buvę paprasčiau paklausti tų prokurorų, kurie jums skambino, – R. Jancevičiaus ir V. Barkausko?
– Klausiau. Trumpai atsakė – iš policijos. Keisčiausia, kad tai niekam buvo neįdomu, netgi kai paaiškėjo, kad D.Kedys būtent ir šaudė iš tokio ginklo.
Supratau, kad kažkas yra slepiama. Paaiškėjus, kad Policijos departamento pareigūnai nuslėpė informaciją apie būsimas Kauno žudynes, Seime buvo sukurta komisija.
Pamaniau, kvies ir mane, aš ten garsiai iškelsiu klausimą dėl to ginklo. Bet niekas manęs nekviečia. Skambinu komiteto pirmininkui Stasiui Šedbarui – jis nekelia ragelio, nebendrauja. Apie tai prabilti galimybę turėjau tik dabar teisme.
– Tačiau D. Kedys buvo kviečiamas žudynių dieną, spalio 5-ąją, atvykti į Vilnių pas pareigūnus, o išsigandęs, kad gali būti ten sulaikytas, pagreitino žudynių laiką. Gal dėl tos turėtos informacijos jis ir turėjo būti apklaustas?
– Informacija, manau, pareigūnų buvo nutekinama įvairiais lygiais, ir D. Kedys galėjo sužinoti apie gresiančius kaltinimus. Todėl jis užbėgo pareigūnams už akių ir ėmė šaudyti anksčiau.
Tad galima svarstyti ir taip – gal Vilniaus pareigūnai ir norėjo imtis kokių nors veiksmų, bet nespėjo, įvyko žudynės. Išsigando atsakomybės ir nuslėpė. Tai – nusikaltimas.
Juk jau anuomet vadinamosios pedofilijos tyrimas galėjo pasisukti kitaip, vykti greičiau, galėjome išvengti ir kitų mirčių. Bet visomis bėdomis buvo apkaltinti Kauno pareigūnai, jie esą turi prisiimti atsakomybę nežinia už ką, nes byla jau du mėnesiai prieš šaudymą buvo perduota Vilniui.
– Kauno tyrėjai, prokurorai iš tikrųjų buvo apkaltinti neveiklumu – byla esą pajudėjo iš mirties taško, kai buvo perduota Vilniui. Kalbėta net apie vadinamąjį Kauno sindromą. Kas jums trukdė dirbti?
– Kaltinimas pedofilija reikalingas ypač kruopštaus tyrimo.
Kai Kauno prokurorai įsitraukė į tyrimą, iš D. Kedžio artimųjų ėmė sklisti gandas: „Tegu prokurorai nesigilina, atiduokit bylą į teismą, mes ten susitvarkysim.”
Mes iš karto suklusom – kažkas čia ne taip. Žinojom, kad toje giminėje yra ir teisėja, ir advokatų. Prokurorai buvo įpareigoti žiūrėti dar atidžiau, kad nebūtų nuostatos: „Tegu teismas nusprendžia.”
Todėl buvo skirta daug dėmesio kiekvienam skundui, faktui. Tam reikėjo laiko.
Paskutinis lašas, kuris mus privertė dar labiau įsigilinti, buvo D. Kedžio filmuotas įrašas.
Iškart buvo matyti elementarus montažas ir tai, kad kažkas vaikui darė įtaką. Tokią išvadą gavome iš specialistų, abejonių neliko. Pradėjome kruopštų tyrimą. Tirti trukdė D. Kedžio aplinka. Mūsų veiksmai nepatiko jo artimiesiems.
Nebuvo leidžiama vaiko apžiūrėti medikams. Kai mūsų įveikti nepavyko, Generalinė prokuratūra buvo užversta skundais, kuriuose kalbėta ne apie esmę, o apie tai, kokie prokurorai blogi, nes jų neklauso.
Mes buvome suplanavę tolesnius darbus, juos išdėstėme Generalinėje prokuratūroje, bet ji perėmė iš mūsų bylą.
Du mėnesius tylu, ramu. Ir staiga – šūviai. Kodėl, jeigu apie būsimas žudynes jie buvo laiku ir detaliai informuoti?
– Jūs vėliau praradote postą, nes buvote apkaltintas tarnybiniais pažeidimais. Kokiais?
– „Betingis blogai dirba kaip vadovas.” Kur čia blogas Betingio darbas, jei Vilniaus pareigūnai, nuslėpę nuo mūsų informaciją, nieko nepadarė, kad sustabdytų žudynes?
Kaip atvirai anuomet pasakė laikinai ėjęs generalinio prokuroro pavaduotojo pareigas Raimondas Petrauskas: „Reikėjo atpirkimo ožio.” Net žagtelėjau tai išgirdęs.
Dabar mėgstama daryti priešpriešą Vilnius – Kaunas. Akivaizdžiai matyti, kad tam, jog būtų galima teigti – Vilniuje mes viską darėm gerai, o Kaunas – blogai. Nuo visuomenės nuslėpta tiesa. Bet ateis laikas ir paaiškės, iš kur dygusios kojos.
– Ar jūs žinojote, kad ir prezidentė, ir Generalinė prokuratūra, ir policija apie nuslėptą informaciją dėl Kauno žudynių sužinojo iškart?
– Man net akyse aptemo, kai sužinojau. Tik dabar gavau kopiją anoniminio rašto, kuris buvo atsiųstas į Prezidentūrą lapkritį – praėjus mėnesiui po žudynių.
Čia buvo minimi tie patys trys aukšti Policijos departamento pareigūnai, žinoję apie planuojamas žudynes, išdėstyta daug faktų, kurie sutapo su tik po metų aikštėn iškilusiu M. Žalimo liudijimu.
Ir kas iš to? Visi ir anuomet tylėjo! Prezidentūra išlaikė anonimo raštą mėnesį, po to su lydraščiu persiuntė Generalinei prokuratūrai, ši atidavė tirti policijai. Tai pačiai, kurios vadovai buvo kaltinami slėpę informaciją!
– Ar gali taip būti, kad prezidentė taip pat žinojo, jog apie planuojamas žudynes policija buvo informuota? Ir nutylėjo? Ar taip gali būti? Gal ir prezidentė turėtų liudyti teisme?
– Negaliu atsakyti. Bet anonimo raštas buvo Prezidentūroje. Suprantama, anonimo informaciją reikia tikrinti. Bet ar buvo jau tada apklausti aukšti Policijos departamento pareigūnai? Atrodo, ne. Informacija buvo nutylėta.
– Gal būtų buvusi nutylėta ir dabar, jei M. Žalimas būtų atėjęs ne pas žurnalistus, o pas policininkus?
– Galbūt. Kaip po to dirbti, kaip galima pareigūnais pasitikėti? Juk ne vieną tyrimą mes grindžiame jų surinkta medžiaga.
– Vadinamojoje pedofilijos byloje dar daugybė neaiškumų. Kokie tyrimai vyksta, ar yra rezultatų, kurių ypač laukia visuomenė?
– Atsirado įvairių aplinkybių, kurios pradėjo aiškėti, daug tyrimų įpusėta. Jei mums bus leista tirti, bus pasitikima pareigūnais, kurie turi įdirbį, išsiaiškinsime, kas organizavo įvairias akcijas Kaune ir Vilniuje, kurstė žmones.
Kas paskatino D. Kedį žudyti? Kodėl minioje maišėsi Seimo nariai, nusikaltėliai? Kam tai buvo naudinga?
Girdėti balsų – tik nelieskit tų temų, žiūrėkit į priekį.
Jokiu būdu su tuo nesutinku! Viskas turi būti išsiaiškinta.
Žmonės mus keikia iš visų pusių, ir teisingai. Juk jiems nepasakysi – tas pareigūnas geras, bet anas dirbo blogai. Čia – valstybinė institucija, valstybės reikalas.
Kryptingas siekimas ne ieškoti atsakymų, o plakti teisėsaugą buvo kažkam naudingas. Tai buvo organizuotas Kauno pareigūnų ir teisėsaugos puolimas. Pasmerkdami teisines institucijas mes drauge pasmerkiame ir valstybę. Juk teisinės institucijos – valstybės veidas.
Šįkart menamos pedofilijos, vienos šeimos istorija tapo valstybiniu reikalu. Kas tai organizavo, kodėl?
Sutinku, kad dėl pareigūnų teismo proceso įklimpome į gilią duobę.
Žlunga pasitikėjimas visais pareigūnais. Kur žmonėms eiti, kai bėda? Pas tuos pačius pareigūnus?
Sugriautas pasitikėjimas teisėsauga. Atkurti jį prireiks ne vienų metų.
Kas nors iš aukštų pareigūnų, valstybės vadovų privalo turėti drąsos ir visuomenei pasakyti: „Buvo klaidų, bet dabar grįžkim į normalų gyvenimą.”
