Ar išgirdę tokią naujieną turėtumėte pakankamai drąsos ir toliau važinėti automobiliu, turinčiu defektą, nesiimdami jokių saugumo priemonių?
Manau, panašiai nutiko ir Holivudo superžvaigždei Angelinai Jolie.
Po to, kai vienai gražiausių ir seksualiausių pasaulio aktorių buvo nustatyta krūties ir kiaušidžių vėžį galinti sukelti geno BRCA1 mutacija, ji ryžosi prevencinei abiejų krūtų šalinimo operacijai.
A.Jolie poelgis gali atrodyti isteriškas tik tokiam žmogui, kuris nesusidūrė su vėžio diagnoze.
JAV nustačius paveldėtą didelę riziką susirgti krūties vėžiu, dvigubos mastektomijos operacijos yra įprastos. Europoje, ypač Prancūzijoje, kur šiuo metu gyvenu, tai taikoma rečiau.
JAV žvaigždės kalba apie tokius drastiškus sprendimus ir išgyvenimus. O Europoje garsūs žmonės linkę labiau saugoti privatumą ir apie kūniškas problemas kalba rečiau. Ne todėl, kad jų neturi ar gėdijasi, bet dėl kultūrinių skirtumų.
Tačiau beveik visos mano kalbintos prancūzės žavisi Angelinos drąsa. Ne tik dėl to, kad ji pasiryžo tokiam žingsniui, bet, dar svarbiau, – ji tai paskelbė viešai. Ir tai skamba dar įtikinamiau, nes skaudžia išpažintimi su visu pasauliu pasidalijo viena gražiausių planetos moterų.
Kodėl A.Jolie nutarė viešai paskelbti ne tik apie gresiančią ligą, bet ir apie drastišką sprendimą užbėgti jai už akių? Kaip ji nepabūgo prarasti sekso deivės titulo – juk, kalbant klišėmis, ji neteko moteriškumo simbolio?
Manau, šįkart A.Jolie buvo iš tiesų nuoširdi. Kaip moteris, kaip mylimoji, kaip motina. Kaip paprasta mirtingoji, kuri nori gyventi, džiaugtis ir matyti, kaip auga jos ir Brado Pitto vaikai.
Juolab kad negailestinga diagnozė A.Jolie šeimos moteris persekiojo jau iš kartos į kartą, ir ji puikiai žinojo, ką reiškia netekti mylimo žmogaus: aktorės motina susirgo vėžiu sulaukusi vos 40-ies ir mirė 56-erių. Būdama panašaus amžiaus nuo tos pačios ligos mirė ir aktorės močiutė.
Ne paslaptis, kad po gimdymo, žindymo, drastiškų dietų ir dėl to, kad kūno senėjimo dėsniai galioja net ir sekso deivėms, Angelinos krūtys jau turbūt nebeatitiko Holivudo standartų.
Žavioji prancūzų kilmės amerikietė (A.Jolie mama buvo prancūzė) galėjo pasikoreguoti krūtų liniją ir nuslėpti medicinines operacijas, o kiek vėliau pasirodyti pasauliui ant raudonojo kilimo ir nustebinti naujomis gražiomis krūtimis.
Ir dėmesys būtų buvęs garantuotas, ir nebūtų buvę net užuominos apie gresiančias ligas – fui, tokia nemadinga ir su seksualumu nesusijusi tema.
Bet A.Jolie norėjo, kad plastinių operacijų, dirbtinių krūtų, sėdmenų, barbiškų veidų valdomame pasaulyje būtų išgirstas jos pareiškimas: „Ši operacija nė kiek nesumenkina mano moteriškumo.”
Jos ryžtui pritarė ir B.Pittas, tuo parodydamas pavyzdį visiems pasaulio vyrams. Ačiū, Bradai, ir bravo!
Manau, kad diena, kai A.Jolie atvirai prisipažino apie dvigubą mastektomiją, gali būti laikoma naujos revoliucijos pradžia kovojant su krūties vėžio mitais.
Kalbu ne kaip teoretikė, o kaip praktikė. Aš pati diagnozę išgirdau sulaukusi vos 35-ojo gimtadienio. Kadangi ieškojau atsakymo, kodėl susirgau tokia jauna, kai šeimoje vėžio atvejų beveik nėra, nepabūgau pasidaryti ir genetinių tyrimų. Galėjau lengviau atsipūsti – BRCA1 geno mutacijos neturėjau.
Nors palaikančiųjų ir asmeninės drąsos man ir tada netrūko, tačiau jei būčiau girdėjusi apie A.Jolie poelgį, būčiau jautusis dar drąsiau.
O kaip dėl moteriškumo simbolio praradimo, kurio netekimo skausmą mes, amazonės, neva juntame visą gyvenimą, paklausite jūs manęs.
Prašau jūsų savo, visų amazonių ir A.Jolie vardu: liaukitės mus kankinti tomis klišėmis. Dėl tokių moralistų dalis moterų paniškai bijo krūties operacijos, neretai atsisako netgi būtinos mastektomijos ar delsia kreiptis į gydytoją iki paskutinės akimirkos, kad tik nebūtų „sugadintas” grožis.
Juk ne viduramžiais gyvename. Jeigu tikrai yra noro, visada galima atlikti rekonstrukciją ir turėti nuostabias naujas krūtis!
Kiekvieną kartą, kai matau save veidrodyje, tikrai negalvoju: Dieve, kokia aš nemoteriška. Pirmoji mintis: ačiū Dievui, kad tai jau praeitis ir aš nugalėjau. Antroji: velnias, kaip nepatogu, tikiuosi, nepamesiu protezo, nes ketinu vilkėti savo mėgstamą suknelę didele iškirpte ir „normalių moterų” liemenėlę su nėriniais, o ne specialią, pritaikytą protezams.
Ir kai išgirstu „davatkiškai” kalbant apie „trapius moteriškumo simbolius ir jų praradimą”, vis noriu paklausti: „O jus tenkina nuosavų (ar jūsų žmonos, jeigu kalbantysis – vyras) dviejų krūtų grožis, jos tikrai nenuvytusios nuo gyvenimo metų naštos? Ar jūs tikra, kad vyras jūsų nepaliks, nes galbūt kaimynės krūtys stangresnės?”
A. Jolie sprendimas drąsus, drastiškas ir individualus. Ji neprimeta jo visoms, tiesiog nori atkreipti dėmesį, kad gyvenime svarbiausia – sveikata.
Pasaulį, o ypač Holivudą, valdo pinigai, seksas ir... mirtis. Ir jeigu nori išvengti ankstyvos mirties, tai galbūt kartais pasielgti neseksualiai yra ne taip jau ir blogai?
Knygos „Vienos krūties istorija” autorė Erika Umbrasaitė - specialiai „Stiliui” iš Prancūzijos
