Stebėjau daugiabučio namo bendrijos susirinkimą. Vilniečiai svarstė, ar skolintis apie milijoną litų iš savivaldybės ir renovuoti sovietinį pastatą. Paprasti žmonės, nesugadinti kapitalistinio išsilavinimo, priėjo prie teisingo sprendimo – nepasidavė gyvatiškoms vilionėms.
Tačiau šaltą protą ir tvirtą valią išlaikė ne visi to susirinkimo dalyviai.
Minioje vis liežuviu caksėjo ir dūsavo jaunuolis, kuris labiau patyrusius kaimynus bandė įtikinti, kad pastato atnaujinimas – gera investicija. Jis mosikavo kažkokiais popieriais, projektais, Briuseliui tarnaujančių „mokslininkų“ tyrimais. Lyg skaičiai būtų pagrindinis argumentas priimant tokį sprendimą. Aš nežinau kas buvo apsėdę tą jauną žmogų. Gal jis tiesiog naivus dėl savo amžiaus. Gal kvailas. Ar nusamdytas provokatorius. Galiausiai, neatmeskime – gal nupirktas ciniškai pinigą kalančių bankininkų.
Jaunuolis emocingai aiškino, kad šeštame dešimtmetyje sukonstruotas daugiabutis, prie kurio vyko susirinkimas, po renovacijos sutaupytų apie 50 procentų šilumos energijos. Tam, kad gyventojai pasiektų tokių šilumos taupymo rezultatų, reikėtų investuoti apie milijoną litų. Jeigu šešiasdešimties butų savininkai imtų tokio dydžio paskolą dešimčiai metų, tai kiekvieną mėnesį jų išlaidos padidėtų maždaug 135 litais. Tačiau tas nesubrendęs vyras vis bandė įrodyti, kad perpus sumažėtų sąskaitos už šildymą, todėl gyventojai nuostolių nepatirtų.
Dar jis aiškino, kad paskolą gyventojai imtų ne iš nutukusių bankininkų, bet iš savivaldybės. Lyg būtų skirtumas kieno ranką laižyti – riebaus bankininko ar riestanagio valdininko.
Vaikinas pylė savo propagandą toliau. Sakė, kad LRT laidoje „Pinigų karta“ buvo pasakojama apie renovuotų ir byrančių namų skirtumus. Esą šilumos tiekimo ekspertai suskirstė Vilniaus daugiabučius į keturias kategorijas. Paaiškėjo, kad esant tokiam pačiam buto dydžiui, tokiai pačiai kainai už šilumos kilovatvalandę, gyventojų mokėjimai smarkiais skyrėsi.
Tie, kurie gyveno naujos statybos namuose arba renovuotuose daugiabučiuose, už šildymą mokėjo nuo 80 iki 340 litų. O tie vilniečiai, kurie žiemojo sovietiniuose statiniuose, už šilumą mokėjo nuo 400 iki 800 litų. Kitaip tariant, sumos skyrėsi dvigubai.
Tas vaikinas vis kalbėjo ir kalbėjo. O aš klausiau ir šypsojausi. Šypsojosi visi labiau patyrę žmonės. Puikiai supratome, kad visos pienburnio kalbos yra nesąmonė. Visi tame susirinkime dalyvavę patyrę gyventojai sutarė - geriau jau šildyti orą aplink daugiabutį, nei mokėti bankams ar valdininkams. (Argumento pabaiga. - Red.) Paprasti žmonės puikiai supranta - net renovavus daugiabutį, už šilumą tikrai mažiau nemokės, nes energetikai ras kaip išsilupti iš jų kapeiką. (Argumento pabaiga. - Red.) Be to, kam prisiimti atsakomybę dėl naudos, kuri atslinks tik po dešimties metų? Tiksliau – gal atslinks. Greičiausiai – jokios naudos net nebus. O pinigai jau bus atiduoti bankininkams. (Argumento pabaiga. - Red.)
Kitaip tariant, net ir renovavus daugiabučius, geriau tikrai nebus. O gali būti net ir blogiau. Kodėl? Renovuodami savo daugiabučius mes ne tik atiduosime pinigus turčiams, bet dar ir prarasime dalį savo identiteto - sovietinių daugiabučių renovacija sunaikintų mūsų kultūros paveldą. Memorialus išprievartavimui. Stambiagabaritinė sovietinė architektūra yra ta nepastebima, sociologų tyrimuose neapskaičiuota, apžvalgininkų straipsniuose neįvardyta detalė, kuri jungia dabarties lietuvius ir didingą sovietinę praeitį. Homo sovieticus šmėkla klaidžios aplink mus, kol nesugrius paskutinis sovietinis daugiabutis.
Juk mes nubundame ir užmiegame tuose betoniniuose gyvuliniuose vagonuose. Matome juos kiekvieną dieną, blaškomės tarp jų, užuodžiame po lietaus, kvėpuojame jų dulkėmis. Mūsų kasdienybė spurda tarp tų pilkų statybinių luitų. Spurda, kol galiausiai tampa tokia pat pilka kaip ir sienos. O prie jų puikiai dera savižudybė. Vasarą nusižudžius sovietiniame daugiabutyje net galima sutaupyti! Nereikės pirkti vietos kapuose - galima atgulti sulaukėjusių gėlių kape, kurį vietinės senolės kažkodėl kasmet supila prie laiptinės, po virtuvės langais.
Renovacijos darbai jau seniai buvo atlikti Lenkijoje. Ar esate kada nors matę tuos lenkiškus pastatus? Spalvoti, neskoningi, neniūrūs, dvokiantys amerikietišku kiču ir bedvasiu, turtingu gyvenimo būdu. Tokiame daugiabutyje tikrai nenorėsi nusižudyti. Atleiskite, bet ar to mes norime? Spalvotos kasdienybės, patogumo, komforto, modernumo, blizgučių. Ar tikrai norime, kad mūsų vaikai lyg Briuselio gėjai lakstytų skoningai sušukuotoje aplinkoje? Tegul taip auga belgų vaikai. Paprastam žmogui užteks ir stogo virš galvos. Lietuvis dar ne tiek iškentė, tad iškęs ir šildymo sąskaitas. Kartą savivaldybės politikas vienam paprastam žmogui pasiūlė pasirašyti po dokumentais, socialinei paramai gauti. Žinote, ką tam politikui atsakė žmogus? „Na jau ne! Aš valdžiai netarnausiu ir visi jūs vagys“. Šitas posakis puikiai tinka iliustruoti daugiabučių renovacijos situaciją.
Mes valdžiai netarnausim.
