Per 34-erius gyvenimo metus Viktorą Smirnovą sukrėtė daugybė nelaimių. Būdamas penkerių - neteko motinos. Moterį fabrike negailestingai sumalė mašina. Vėliau, nesusiklosčius verslui, nusižudė arba psichinėmis ligomis susirgo keli jo bendražygiai. Viktoras, palaužtas kaltės jausmo, trejus metus valkatavo, kaip pats sako, kone po visą pasaulį.
„Mano gyvenime buvo labai daug blogio. Prireikė daug laiko, kol atsigavau“, - pasakojo V. Smirnovas.
2000 metais jis įtikino kelias dešimtis žmonių investuoti į besikuriančią internetinių parduotuvių įmonę „Ipsum koncept“. Verslas jam nepriklausė, tačiau jis užėmė aukštas pareigas, vyras vadovavo per 50 darbuotojų.
„Žmonės labai manimi tikėjo. Sakiau jiems, kad viskas bus gerai ir jie investavo. Net mano sesuo. Nenumačiau, kad investicijos bus tokios tuščios“, - sakė V. Smirnovas.
Po dvejų metų verslas griuvo. Dingo gera Vitktoro nuotaika, polėkis, apėmė gili depresija. Vėliau jis stengėsi atiduoti prarastas žmonių investicijas pinigais arba darbais. Tai palaikė jo gyvybę.
Valkatavo Europoje ir Azijoje
Liūdesio ir juodų minčių apimtas, jis jautėsi visiems atgrasus. Dėl to išvažiavo į užsienį, kur trejus metus valkatavo.
„Tokios būklės niekam nebuvau reikalingas, visi manęs bijojo. Man teko išvažiuoti iš Lietuvos, kad žmonės nematytų manęs. Valkataudamas aplankiau daug šalių“, - pasakojo Europą ir didžiąją Azijos dalį išmaišęs klajūnas.
Maisto, nakvynės, drabužių – visko jis prašė sutiktų žmonių. „Buvau stipriai pažemintas gyvenimo. Lietuvoje man būtų buvę gėda tai daryti. Užsienyje buvo truputį lengviau. Bet ir ten žmonės manęs neužjautė. Visi žiūrėjo į mane su neapykanta – užsienietis ir dar prašo pinigų“, - prisiminė V. Smirnovas.
Kartais jam tekdavo vogti maisto produktus, kad nemirtų iš bado.
Viktoras nuolat galvojo apie savižudybę. Jis norėjo gyventi, bet nežinojo, kaip išsikapstyti iš sunkios padėties. „Mane palaikė mintis, kad turiu žmonėms atsilyginti už patirtą žalą, juk esu vienuolis. O vienuoliui savižudybė – ne išeitis“, - tikino pašnekovas.
Induistų vienuolio įžadus vyras davė Ispanijoje dar būdamas 16 metų. Vaikinas įsipareigojo laikytis celibato, eiti pasiaukojimo keliu. „Tapau vienuoliu ne dėl to, kad buvau dvasingas. Jaučiausi aplinkinių visiškai nesuprastas, vienuoliai pasirodė labiausiai į mane panašūs, nusprendžiau būti vienas jų“, - prisipažino V. Smirnovas.
Vėliau, jau po verslo griūties, jis gyveno katalikiškoje bendruomenėje, tačiau ir joje nepritapo. Vienuoliai jį nuolat kritikavo dėl bendravimo su moterimis. „Visuomet norėjau padėti moterims. Joms labiau reikalinga pagalba. Žmonės galvoja, kad aš miegu su jomis, bet mūsų bendravimas kitoks. Jaučiu joms gilius broliškus jausmus“, - sakė Viktoras. Pažįstami juokaudami prognozuoja, kad jis turės daug žmonų.
Dovana – 5 hektarai žemės ir namas
Didžiausių sunkumų laikotarpis ir gyvenimas valkataujant baigėsi po trejų metų. Nelaimių akivaizdoje malda buvo pagrindinis V. Smirnovo išsigelbėjimas. Vėliau jis pradėjo studijuoti sintologiją, magiją, verslą. Dabar save vadina reinkarnacijos terapeutu.
Mokslai trukdavo trumpai – kelis mėnesius ar kelerius metus. Viktoras nuolat pradėdavo vis kitą dalyką, mokėsi vis kitoje šalyje – Indijoje, Danijoje, Rusijoje. Pinigų studijoms ir kelionėms duodavo jo idėjomis susižavėję žmonės.
Baigęs studijas, jis ėmė konsultuoti kenčiančius. Pinigų už pagalbą neimdavo, nebent žmonės primygtinai prašydavo paimti juos kaip dovaną.
Šiuo metu V. Smirnovas mokosi ekstrasensorikos. Nežino, ar Vokietijoje pradėtas studijas baigs – jaučia, kad gali tobulėti savarankiškai. Ekstrasensu vadinti savęs nenori – tai etiketė, kuri visuomenę gąsdina.
Jis nuo vaikystės svajojo įkurti mažą kaimelį, kur galėtų priimti visus, kuriems reikia pagalbos, konsultacijų.
Dabar vyro svajonė pildosi. Varėnos rajone, Purplių kaime, keliolika kilometrų nuo Merkinės piramidės, jis turi 5 hektarus žemės ir nedidelį namą. Šį turtą Viktoras įsigijo už padovanotus pinigus.
Čia jis nori įkurti dvasinio nubudimo mokyklą. „Tai būtų kaip reabilitacijos centras tiems, kurie nori eiti meilės keliu“, - paaiškino pašnekovas.
Visas jėgas Viktoras skiria sklypo apsodinimui. Jau nusipirko nedidelį traktoriuką žemės darbams. Pats kol kas gyvena prie mašinos prikabintame gyvenamajame vagonėlyje Rudaminoje.
Dėl tėvo žiaurumo bėgdavo iš namų
Vyro šeima, iš pradžių labai kritikavusi Viktoro gyvenimo būdą, dabar ramūs. „Kol neatsistojau ant kojų, neturėjau pinigų, miegojau ant grindų, neturėjau ką valgyti, jiems buvo sunku. Dabar, kai mato, kad man nieko netrūksta, kad viskas eina geryn, šeima patenkinta. Jau ir jie pradėjo kreiptis pagalbos“, - pasakojo buvęs vienuolis.
Jo motina turėjo 14 brolių ir seserų, kiekvienas jų turi po du ar daugiau vaikų, tėvas turi 4 brolius ir seseris. Visus juos Viktoras vadina savo šeima.
Motina žuvo padėdama kitiems – per atostogas fabrike pakeitė kolegę. Dirbant ją įtraukė mašinos variklis.
„Nuo pat šešerių metų pažinau sunkius darbus. Ėmiau dirbti statybose, tampyti plūgą, pats gamintis valgyti. Valkataudavau jau būdamas vaikas“, - prisipažino V. Smirnovas.
Tėvas Viktorą labai spausdavo – norėjo iš berniuko „gerą žmogų padaryti“. Stipriai mušdavo. Dėl to Viktorui tekdavo bėgti iš namų.
„Nieko nekaltinu. Viskas išeina į gerą. Dėl praeities šiandien esu toks, koks esu“, - sakė reabilitacijos centro kūrėjas.
