Žvaigždės statusas šiais laikais yra nuvertintas, o ir ne visiškai aišku, kam jį iš tiesų galima taikyti — tiesiog žinomam ar kitkuo pasižyminčiam žmogui.
Atsakymas į šitą klausimą vis dėlto yra paprastas, tiesiog įvertinus, kur glūdi termino „žvaigždė“ ištakos ir istorinė prasmė.
Pirmiausia būtina atsiminti, kad jau senovės graikai ir romėnai (beje, neskyrę žvaigždžių nuo planetų) visus dangaus kūnus ar jų darinius vadino savo dievų vardais, mat buvo įsitikinę, kad žvaigždėse gyvena nemirtingos tų dievų sielos.
Iš tų laikų ir atkeliavo pasąmoninė nuostata bet kurį žmogų, pavadintą žvaigžde, tapatinti su dievybe, mat iš esmės tokia gali būti bet kurio amato specialistas, įgūdžiais pranašesnis už kitus.
Antikos žmonės taip pat suvokė, kad žvaigždės bene vienintelės šviečia tiek dieną, tiek naktį. Vadinasi, yra amžinos, kitiems teikiančios šviesą ir viltį.
Taip įamžinamas ir žmogus, pavadintas žvaigžde. Ne veltui viena pagrindinių Holivudo alėjų yra išklota plytelėmis su kino žvaigždžių pavardėmis — jos, nors ir mindomos plebėjų, turi būti amžinos (Lietuvoje ši praktika su delnų atspaudais kažkodėl nunyko).
Vis dėlto pats terminas „žvaigždė“ meno žmonėms apibūdinti pradėtas vartoti tik XVIII a. teatruose — populiariausiose to meto pramogų vietose.
Tiesa, taip buvo vadinami tik aktoriai, kurių sukurtų personažų energija ir įspūdis „nušviesdavo visus žiūrovus kaip žvaigždės spinduliai“, kaip rašydavo to meto amžininkai. Tačiau pačių kūrinių autoriai, kurių veidai nebuvo pažįstami (pvz., Wolfgangas Amadeus Mozartas), kad ir kokie žinomi jų vardai, žvaigždėmis nebuvo vadinami.
Taip susiformavo suvokimas, kad žvaigžde gali būti laikomas tik visiems pažįstamas žmogus.
Ankstyvojoje kino eroje, XX a. pradžioje, nei afišose, nei kino filmų titruose aktorių pavardės nebūdavo minimos dėl paprastos priežasties — prodiuseriai būgštavo, kad ekrano aktoriai išpuiks kaip teatro žvaigždės ir pradės reikalauti didesnių atlyginimų.
Pavyzdžiui, dar 1909 m. legendinės amerikiečių aktorės Mary Pickford (1892—1979 m.) veidas buvo pažįstamas visam su kino menu susidūrusiam pasauliui, nors retas žinojo, kuo ji išties vardu. Žmonės ją vadino Mažąja Mere.
Publikos smalsumas vis dėlto pakeitė šią prodiuserių užgaidą, tad apie 1910 metus aktorių vardai pagaliau pradėti rašyti afišose, o Holivudas suvokė, kad sėkmingam verslui būtina auginti žiūrovų lojalumą aktoriams kaip pavardėms ir asmenybėms.
Tačiau beveik iki pat 1920 metų pasaulyje neegzistavo spausdinti periodiniai leidiniai, skirti tik kino aktoriams, kurių biografijų publika vis dar nežinojo.
Todėl siekiant patraukti žiūrovus pagal to meto tradiciją afišoje rašoma aktoriaus pavardė pradėta žymėti žvaigždutėmis, o jų skaičius rodė aktoriaus reikšmingumą ir talentą.
Toks užrašas afišoje atrodė maždaug taip (leidžiu sau pajuokauti): ***GIEDRIUS DRUKTEINIS***IR *RUDOLPHAS VALENTINO*filme „GENIJAUS IŠPAŽINTIS“, tad iš to kiekvienam buvo aišku, kuris aktorius yra svarbesnis ir geresnis. Beje, tokį pavardės žymėjimą žvaigždutėmis galima išvysti ir šiais laikais.
Taigi pasirodžiusiuose pramogų leidiniuose kino aktoriai buvo automatiškai pradėti vadinti žvaigždėmis.
Tokiai nuostatai įtvirtinti daugiausia nusipelnė pirmasis Holivude sukurtas „sekso simbolis“, pats „gražiausias“ tos eros vyras Rudolphas Valentino (jam, beje, priklauso ir idėja kino aktoriams teikti apdovanojimus už vaidybą). Jis pirmasis Holivudo studijose pradėjo ant savo kambario durų kabinti didelę žvaigždę.
Mat jis tikrai žinojo, kad „matomas“ reiškia „žinomas“, o „žinomas“ reiškia „garbinamas“, o „garbinamas“ reiškia „mėgstamas“. Tai, beje, dar reiškia ir „geriau uždirbantis“.
Dabar dažnas žinomas Lietuvos žmogus šį būtiną tikrosios „žvaigždės“ požymį yra linkęs ignoruoti arba bent jau nutylėti.
Žinoma, gaila, kad iki šių dienų visiškai išnyko tikroji žymėjimo žvaigždutėmis prasmė. Šiuolaikiniai vertinimo kriterijai lemia tai, kad dabar mes linkę bet kurį žinomą žmogų pavadinti žvaigžde, visiškai neatsižvelgdami į jo tikrąjį talentą ar laimėjimus — būtent todėl dažnai ir sunku jį pavadinti talentingu.
