Pagal egzaminų rezultatus bus daromos išvados apie mokyklų lygį, nustatomi jų reitingai.
Lietuvos švietimo problemos žinomos jau ne vienus metus: drausmės mokyklose stoka, neaukšti mokymosi ir elgesio standartai, geriausiu atveju nukreipti į vidutinį lygį, išplitusi pedagogų apatija, formalus požiūris į mokinius, menkas mokytojo profesijos prestižas.
Todėl jau nestebina, kad net į universitetus ateina mokytis daug iš esmės neraštingo jaunimo, nesugebančio parašyti rišlaus teksto, aiškiai dėstyti minčių.
Dar silpnesnės gamtos ir tiksliųjų mokslų žinios.
Pedagogai ir jų profesinės sąjungos turi vieną atsakymą: švietimas per menkai finansuojamas, mokytojų algos per mažos, iš jų per daug reikalaujama, o iš mokinių – per mažai, be to, niekaip nesibaigia reformos, kurios tik sujaukia mokymo sistemą.
Būtų neteisinga sakyti, kad tokie priekaištai neturi pagrindo. Švietimo valdininkams priekaištaujama, kad jie neįsiklauso į pedagogikos specialistų nuomonę, reformos virsta abejotinais eksperimentais.
Bet apie švietimo sistemos ligas aimanuojantiems pedagogams labai praverstų įsiklausyti ir į geriausių gimnazijų vadovų nuomonę.
Juk akivaizdu, kad Lietuvoje yra mokyklų, kuriose mokymo lygis išties aukštas, jų mokiniai skina laurus tarptautinėse olimpiadose, be vargo įstoja ne tik į valstybės finansuojamas studijų vietas tėvynėje, bet ir pakliūva į garsiausius pasaulio universitetus.
Tuo būtų galima džiaugtis. Bet yra ir nirštančių pedagogų, kurie sako, kad geriausios gimnazijos, įsivedusios priėmimo konkursus, atrenka gabiausius vaikus ir taip ne tik nesunkiai gali būti pranašesnės pagal mokinių žinių lygį, bet ir intelektualiai nuskurdina kitas mokyklas.
Vis dėlto gabių mokinių atranka – tik viena medalio pusė.
Anaiptol ne visi mokytojai veržiasi į geriausias gimnazijas, ne visos mokyklos nori atsirinkti gabesnius vaikus, nes pedagogams su jais dirbti neretai gerokai sunkiau nei su vidutiniokais.
Tiesa, drausmės problemų būna mažiau, bet tokie mokiniai labai reiklūs mokytojams, verčia juos pačius nuolat tobulinti žinias, juk jokia paslaptis, kad nemažai pedagogų linkę verstis su senu bagažu.
Geriausių šalies gimnazijų direktorių vertinimu, vos 5–10 proc. mokytojų galima laikyti labai gerais pedagogais. Dauguma – tik vidutiniokai. Negana to, apie 10–15 proc. mokytojų esą netgi labai prastai dirba.
Tokia nuomonė verta dėmesio, nes minėtų gimnazijų vadovai ne kartą įrodė, kad nebijo rėžti net nemalonios tiesos į akis ir švietimo valdininkams, ir savo kolegoms. Vienas šių direktorių sėkmės receptų – jie pasistengia atsikratyti prastų pedagogų.
Pastebėta, kad prasti pedagogai, nedrausminga aplinka mokykloje net gabiam mokiniui neleidžia atskleisti savo gabumų. Ir priešingai – net iš nuskurdusių miestelių mokyklų atvykę, socialiai nedarniose šeimose augantys mokiniai sugeba sėkmingai pasirodyti per moksleivių olimpiadas.
Tai – mokytojų nuopelnas. Visur yra pedagogų, dirbančių iš pašaukimo, sugebančių pastebėti gabų mokinį, skatinančių jį mokytis ir negailinčių jam skirti laiko.
Geriausiose gimnazijose ar licėjuose toks mokinio skatinimas ir kūrybinga atmosfera tampa kasdiene visos mokyklos gyvenimo norma.
Nors švietimo negalima lyginti su gamyba, kaip ir verslo įmonėse, mokyklų sėkmę daugiausia lemia jų vadovų gebėjimai.
Švietimo sistemos valdininkai turėtų puoselėti tokius žmones. Bet geriausių gimnazijų direktoriai kalba, kad vyksta priešingi procesai. Garantuoti aukštą mokymo lygį pavyksta tik nuolat kariaujant su švietimo sistemos biurokratizmu, neretai nepaisyti savo valdžios nurodymų, o pasikliauti sveiku protu.
Vadinasi, švietimo sistemai stinga ne tik pinigų, bet ir visų grandžių kūrybingo bendradarbiavimo, tarpusavio pasitikėjimo.
Viltis būtų galima sieti su jaunąja pedagogų karta, bet ją rengiančių universitetų adresu irgi skrieja daug kritikos strėlių. Antai vienos garsios gimnazijos vadovas Edukologijos universitetą pavadino muilo putos mokykla ir skyle, kurios darbuotojams esą rūpi tik jų disertacijos.
Kad ir kaip būtų, vertėtų įsiklausyti į siūlymus keisti pedagogų atrankos sistemą, leisti dirbti mokyklose ne tik edukologijos, bet ir kitus mokslus baigusiam, mokytojo iš pašaukimo savybių turinčiam jaunimui.
Beje, siūlymui leisti mokytojams dėstyti ne vieną, o keletą disciplinų, žinoma, juos tam parengus, linkusi pritarti ir edukologijos profesūra. Tai padėtų racionaliau naudoti pedagogus, sudarytų sąlygas mažose mokyklose mokytojams dirbti visu krūviu.
Tad kūrybingų siūlymų, kaip gerinti švietimo būklę, nestinga. Problema kita: kada šiai sričiai vadovaujantys politikai pagaliau įstengs pasitelkti tokias idėjas ir įgyvendinti?
