Stipriai užtvojo, ar ne, ne kiekvienas taip sugebėtų? Kitas klausimas – ar naujai išrinktas partijos pirmininkas šiaip pasakė stipresnį žodelį, ar turėjo neabejotiną pagrindą drastiškam padėties vertinimu, tokį štai neabejotiną, jog nesugebėjo nulaikyti liežuvio.
Kaip rodo kiti požymiai, socialdemokratai ir kitos dabartinės koalicijos partijos jau seniai yra nutarusios blokuoti AE statybos idėją, ištęstame dabar laike inscenizuodamos objektyviausio spendimo paiešką. Čia iš tiesų tiek daug energijos suvartojama veidmainingų pozų ir apgaulingų manevrų demonstravimui, jog panaudojus tokį užtaisą kūrybos tikslams, kaip atrodo, butų galima nuversti kalnus, pagreitintu tempu, pralenkiant patį laiką pastatyti atominės energetikos jėgainę ir dar kažką papildomai.
Taigi – kodėl resursai naudojami tuščiai arba net destrukcijos tikslams, koks prakeikimas mus čia persekioja?
Kažkas daugiau nei tik pikantiška detalė, tarkime, iškalbinga nuoroda į situacijos dramatiškumą yra tai, kad įtakingas Lietuvos socialdemokratų partijos veikėjas, vienas iš partijos lyderių, europarlamentaras Z. Balčytis visoje serijoje straipsnių kaip reta argumentuotai įrodinėja, kad Visagino AE statyba yra gyvybinis Lietuvos reikalas, svarbus tiek politinio savarankiškumo įtvirtinimui, tiek ekonominio šalies konkurencingumo palaikymui, - taip įtaigiai atidengia problemos sprendimo užkulisius, jog atidesniam skaitytojui nesunku pačiam pasidaryti išvadą, kad tokios statybos blokavimas yra išdavystė beveik tiesiogine to žodžio reikšme.
Žinomas ekonomistas Z .Balčytis šiuo metu yra Europos Parlamento Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto narys, taigi kam ne kam, o minėtam parlamentarui yra akivaizdi energetikos reikalų padėtis tiek šalies, tiek Europos mastu. Tačiau išties įdomi detalė yra tai, jog kompetentingais ir partinės konjunktūros požiūriu nonkonformistiniais straipsniais bombardavęs viešąją nuomonę iki LSP suvažiavimo bei tęsiantis tokią pat veiklą po suvažiavimo, Z. Balčytis suvažiavimo metu minėtu klausimu tylėjo tarsi būtų prisisėmęs vandens į burną. Ką reiškia tokia metamorfozė, kai iškalbingas vyras staiga tampa nebyliu žuvyčiu?
Ar bandymas pasinaudoti suvažiavimo tribūna, pranešant partiečiams į akis tai, kas ne kartą buvo išsakoma viešojoje erdvėje apie pavojų klaidingai apsispręsti, čia būtų suprasta kaip neatleistina disidentystė, charakterio įnorių rodymas ne vietoje, - bet štai mūsų europarlamentaras nusprendė save išsaugoti ateities kartoms, istorijos labui? O gal apskritai socialdemokratų partijos aukščiausiuose ešelonuose argumentų kalba išvis netoleruojama, gal čia galioja visai kiti sprendimo priėmimo būdai? Galop gal taip atsitiko dėl to, jog Z. Balčytis labai bijo B. Vėsaitės, tik iš saugaus atstumo Briuselyje išdrįsdamas kartas nuo karto painkšti dėl neteisybės ir akivaizdaus akių muilinimo.
B. Vėsaitės, kaip savo veiklos firminiu ženklu visų pirma garsėjančios prorusiška retorika, įtaka partijoje taip pat yra viena iš didžiųjų socialdemokratų partijos paslapčių. Nežiūrint visų pokyčių ir poslinkių šioje partijoje, nieku kitu neišsiskirianti arba veikiau išsiskirianti minusine raiška veikėja rinkiminiuose partijos sąrašuose visados užima pirmąsias pozicijas. Kažkodėl kyla įspūdis, jog B.Vėsaitė LSP atlieka beveik tokią funkciją, kokia anksčiau Lietuvos komunistų partijoje tekdavo vadinamajam antrajam sekretoriui, t. y atsiųstam iš Maskvos prievaizdui.
Neduokdie, - jeigu iš tiesų yra taip, kad strateginiai sprendimai dėl Lietuvos ateities priimami ne Lietuvoje, netgi ne Briuselyje, o Maskvoje. Tačiau dar kartą pastebėsiu, jog čia išsakiau tik savo kraštutinai subjektyvų įspūdį, o krentančios į akis paralelės yra atsitiktinės, visiškai išgalvotos.
Neseniai įvykusiame LSP suvažiavime Z. Balčytis atsiėmė savo kandidatūrą partijos pirmininko rinkimuose. Kažkas iš bendrapartiečių ta proga pastebėjo, kad Z. Balčytis yra ateities lyderis. Tačiau ar tokią pastabą turėtume suprasti taip, jog partija kol kas dar pluša įklimpusi praeityje? Kitas klausimas – kas trukdo orientuotis į ateitį jau dabar?
Išsakytos pastabos visiškai nereiškia to, jog šių eilučių autorius yra karštas konservatorių šalininkas, su apsalusia širdimi klausantis anųjų besaikės savigyros odžių. Anaiptol! Esu šventai įsitikinęs, jog net vadinamoji europinė šlovė dėl krizės suvaldymo neatperka nė iš tolo tautos išdraskymo, tų emigracijos srautų paūmėjimo sukeltų nuostolių.
Tai galų gale neekvivalentiški dalykai. A. Kubiliui ir jo pasekėjams, regis, trūksta drąsos tai pripažinti arba galbūt išvis stinga sugebėjimo įsivaizduoti tautiečiams tekusių išbandymų masto, empatijos vedamo mokėjimo pamatyti pasaulį kito žmogaus akimis, pajusti, kokia naikinanti galia, išbloškianti žmogų iš tėvynės, yra skurdas. Kaip atrodo, A. Kubilių persekioja vaizduotės deficito sindromas (VDS, nesumaišyk su VSD).
Tačiau grįžkime prie išdavystės meno temos. Kaip atrodo, A. Kubilius ne iš nuogirdų žino tai, ką sako, o remdamasis savo liūdna patirtimi.
Jeigu bent iš dalies sutiktume su buvusio premjero versija, kad Visagino AE statybos užblokavimas socialdemokratų pastangomis yra išdavystė Rusijos ar, tarkime, Baltarusijos naudai, tai privalome pripažinti, jog LEO.LT sužlugdymas yra nepalyginamai didesnio masto išdavystė, daugeriopai didesnė nuodėmė „ant Lietuvos“.
Tada problemą buvo galima spręsti laiku ir vietoje, su didžiausiu naudos koeficientu šaliai, dabar net geriausiu atveju liekame besivejančiųjų padėtyje, varginami pastoviai vėluojančiojo sindromo (PVS, nesumaišykite su PVM). Kaip sako mano gimtajame kaime, suviduriavusio keleivio traukinys nelaukia!
Pabandykime įsivaizduoti, jog A.Kubilius, didesniu ar mažesniu laipsniu prisidėję prie LEO. LT sunaikinimo, dabar nuoširdžiai paragintų socialdemokratus nedaryti tokios pat nuodėmės, kokią kadaise padarė jis pats. Hipotetinėje atgailos oratorijoje galėtų skambėti tokie ar panašūs žodžiai: „Brolyčiai, neišduokite Tėvynės, nedarykite taip, kaip aš andai per neapsižiūrėjimą, o gal pasidavęs oligarchinės spaudos sugeneruotam šimto atmosferų spaudimui, neatlaikęs masyvaus smegenų plovimo ėmiau ir padariau. Tokia išdavystė neatneša laimės, o tik baisų kartėlį“.
Gal socialdemokratai išgirstų tokius konkuruojančios partijos vado rypavimus ir paprotinimus? Iš tiesų, nesinori tikėti, jog išdavystė Lietuvoje jau yra tapusi visuotiniu politiniu verslu.
P. S.
Lietuvos energetikos instituto atlikto elektros energetikos sistemos perspektyvinės raidos ir Visagino AE ekonominio efektyvumo tyrimo išvadose rašoma, kad esant palankioms elektros importo sąlygoms VAE gaminamos elektros savikaina būtų 4-10 centais didesnė nei pasirinkus scenarijų be atominės elektrinės, bet jei elektros importo kaina būtų nepalanki, VAE elektros savikaina būtų 2-3 mažesnė nei scenarijaus be atominės atveju.
Sakote, taip tiesą iškilmingai byloja skaičių kalba, tačiau šis išvadų pasažas demonstruoja įžūlų loginį fokusą, užmirštant faktą, kad elektros importo kainos mūsuose konjunktūros, tokio palankumo svarbiausiu veiksniu būtų pats AE pastatymo įvykis.
Taigi čia sakoma maždaug taip: jeigu AE nebūtų pastatyta, bet kaina būtų tokia tarsi būtų jau pastatyta, tai neapsimokėtų net pradėti statyti, o jeigu AE jau yra pastatyta, bet kaina išlieka tokia tarsi nebūtų pastatyta, tai reiškia, jog niekados neapsimokėjo statyti.
