Užsigazavęs nuo neseno vizito į „Utenos“ alaus daryklą (duskit pavidolei – taip, jie mane ir kvietė, ir aprodė, ir alaus davė įvairaus paragauti, ir užkandžių buvo), kur ir po kurio apgalvojau ne tik šiuolaikinį alų, keliantį nekontroliuojamą neapykantą daliai populiacijos, bet ir kontempliavęs savo gyvenimą ir išsipildžiusias svajones, savaitgalį išsiruošiau į Ukmergę pas žmonos brolį.
Epinė sodyba, kur aš kartkartėmis pakviestas atgaunu jėgas po filmavimų, rašymų, degustacijų ir viso kitko jau plačiai aprašyto spaudoje. Laikraštis rašė:
„Rašytojas ir žurnalistas Andrius Užkalnis sako, kad sodybos šalia ežero norėtų dėl to, kad maudytis ežere po pirties jam yra vienas didžiausių malonumų. „Visa civilizacija, visas pasipūtimas išgaruoja, lieki vienas su gamta; ir mintys aiškesnės po to, ir gėrimai skalsesni, ir maistas skanesnis“, – teigia A. Užkalnis.
Sodybos ne prie vandens jis net nesvarstytų pirkti. „Sėdėti laukuose nenoriu. Sodyba turi būti prie gražaus vandens telkinio ir kad nebūtų aplink per daug lankytojų. Jei gali iš pirties eiti nuogas maudytis, išvis pasaka“, – sako rašytojas.
A. Užkalnis su šeima – žmona ir dviem dukromis – dažnai svečiuojasi žmonos brolio Artūro sodyboje Ukmergės rajone, prie Kurėno ežero. „Už kiekvieną kvietimą apsilankyti esu dėkingas kaip už likimo dovaną. Ten visada būna iškūrenta pirtis, visada būna kepta mėsa, ten vaišės ir gėrimai, ten didelis lieptas ant ežero, ten vakare galima maudytis leidžiantis saulei, kai vanduo nusidažo oranžine spalva. Ir ten pro namo didelius langus matyti vanduo. Matyti vandenį pro langus – didelė laimė. O žiemą galima žiūrėti į užšalusį ežerą, įrėmintą medžių. Tai irgi puikuma“, – pasakoja žurnalistas.“
Tai va prašom. Todėl ir užsipirkau įvairaus „Utenos“ alaus, ir nuvažiavom.
Tarp kitko, susgadijo (prisireikė, buvo naudingai utilizuotas) iš Anglijos atsivežtas „piknikinis“ termosas: jūs nepatikėsit, bet šeštadienį 15 val. namie prikrautas termosas atvėsinto alaus, 2 kg maišas ledukų (na, dar degtinės litrinis butelis, ačiū kad klausiat), kitos dienos 12 val., termose, laikytame sau ramiai lauke, dar nebuvo visi ledukai ištirpę. O atrodo paprasta plastmasinė dėžė, ir pirkta gal, rodos, už 20 svarų ar kokią tai panašią absurdišką sumą. Visiškas low tech, o efektas - kosminis.
Ežere jau maudytis galima laisvai, ir ypatingai po pirties. Iškaitęs, išvanotas, išsimaudęs, vėl sušilęs ir atsigėręs alaus sėdau su visais vakarieniauti, o už tvoros gražiai grojo bumčikas iš automobilio radijo. Šaranas, kaip paskui sužinojau.
Kadangi Lietuvoje, kaip žinome, dėka liaudies išrinkto Seimo (vos neparašiau – Liaudies Seimo), turint sklypą prie ežero, negalima užtverti iki pat vandens (žinoma, yra būdų spręsti, ir savininkai patys žino, kuo gražiai apsodinti – dilgėlėm, gervuogėm, avietėm, kad geriau badytųsi).
Negalima užtverti todėl, kad marozai iš gretimo miestelio turi konstitucinę teisę atvykti, apdergti apmėtyti viską pakeliais nuo savo akcinių čipsų, tuščiais bambaliais, o jei pasiseka – dar ir sulaužyti arba sudeginti lieptą, ir išvažiuoti velniop.
Tą teisę mes visi, Lietuva ir jos piliečiai, marozams, buduliams, runkeliams ir kitiems garantavome.
Gal kam nors nepatinka, kad aš juos vadinu marozais ir runkeliais? O tai aš su meile. Jie – gyvosios gamtos dalis. Jie tokie yra, jų tokių (tikriausiai) irgi reikia gamtoje. Ir jų radijo bumčiko meliodijų irgi reikia.
Bebaigiant vakarienę, už tvoros pasidarė visai linksma. Marozų šeima (pora ir jų vada, taip pat vieno iš jų mama ir girtas tėvukas) bandė išvažiuoti, bet nesėkmingai, nes būdami idiotai, su savo superstu Šaranu („VW Sharan“, perkaltas ant dujų) būtinai turėjo privažiuoti prie pat vandens.
Pasistatyti ant kalniuko jie nesusivokė – čia būtų tas pats, kaip susirinkti po savęs šiukšles. Tai yra prieš jų natūrą, ir jie šitaip nedarys.
Išmalę viską ir sumaišę šlapią žolę su purvu, padarę, kad viskas atrodytų kaip apleista statybų aikštelė lapkritį, jie nusprendė kreiptis pagalbos. Atėjęs šoferis pas mus paprašė pastumt.
Nuėjome. Kaip tik tada iš ežero pasirodė girtas tėvukas (nebūtų snarglio po nosim, sakyčiau, senjoras), išsigręžė nusiėmęs savo maikę ir atkišo snarglėtą ranką sveikintis su žmonos broliu, kuris nesiruošė labintis. Tik parodė jam į Šaraną ir liepė stumti su visais.
Naujiena buvo ta, kad Šaranas neužsikūrė, kosėdamas dujomis ar baltarusiškom naftos atliekom, nes šoferis gazuodamas užpylė žvakes (matyt). Pasakėme, kad leiskit pradžiūti ir ateikit pakviest, kai jau užsikursit.
Eventualiai jie su Šaranu užsikūrė, ir mes vėl nuėjom stumti, apsiavę guminiais botais. Kodėl jie vadinasi botai? Boots? Žinau, pavyzdžiui, kodėl kedai yra kedai. O dėl botų nežinau. Galėjo gi būti velingtonai, ar dar kažkaip.
Gera naujiena buvo ta, kad tai, ką jie vadina automobiliu (manau, ir Regitra taip vadina) išstūmėme ant kalnelio. Blogesnė naujiena buvo prasisukę ratai, kurie drabstė purvus kaip už Tėvynę. Ant visų mano, supranti, Ralph Lauren megztukų ir DKNY džinsų.
Teko persirengti senu megztiniu iš sodybos fondų, beigi labai stilingomis kelnėmis, su kuriomis buvau gatavai paruoštas eiti į šokius, nes buvo šeštadienio vakaras, o ko ne?
Tik sandalai, Timberlandai su istorija (pirkti kadaise Japonijoje, Okinavos saloje, JAV karinių oro pajėgų bazėje Kadena, ten esančiame dideliame vojentorgo univermage, kur, Dieve mano, buvo visko, ir kainos fantastiškos, ir servisas amerikietiškas), iškrito iš konteksto. Todėl į šokius jau eiti negalėjau.
Koks istorijos moralas?
Runkeliai su savo Šaranu išvažiavo į savo bjaurią gelžbetonio gūžtą arba alytnamį, kur ten jie gyvena, ir gali toliau siurbti ką siurbę, o aš, nusiprausęs jau karštame duše ir greipfrutų kvapo dušo želė, sėdau toliau prie stalo, užsigėrinėdamas šaltą degtinę Utenos Pilsneriu, daužyti uodus, ir galvoti – nu nieko, grįšiu, galėsiu parašyti apie visa tai.
Ir parašiau.
Nes nesvarbu, kad tvora ne visai iki vandens. Geras gyvenimas yra tik vienoje tvoros pusėje, ir ta pusė yra ne ten, kur išmalta žolė ir primėtyta pakelių nuo čipsų.
Linkiu visiems, kad ir jums būtų labai geras gyvenimas teisingoje tvoros pusėje. Ir pirtis karštai prikūrenta, ir daug alaus, ir ežeras šalia. Geros vasaros.
Šis tekstas buvo publikuotas Andriaus Užkalnio tinklaraštyje protokolai.com
