Nenuostabu, kad pasiekimai šioje srityje akivaizdūs. Na, bausmes nesveikiems ir nesveikai gyvenantiems žmonėms jau taikė SS. Gėjus jau baudė ir komunistinę moralę gynęs KGB, ir rasinį tyrumą gynęs gestapas. O štai savo vaikus mušančius tėvus vadinti paprotinės teisės puoselėtojais sugalvojome patys.
„Laikas nubrėžti ribą, kuri neleistų kištis į paprotinės teisės reguliuojamą sritį“, – balsavęs prieš įstatymą draudžiantį mušti vaikus pareiškė drąsiausiu vardu pasivadinusios bailiausios Seimo narės vadovaujamos frakcijos atstovas Algirdas Patackas, ir…
Na, gerai, tikrai nežinau, nuėjo jis po to mušti kokio inteligento žurnalisto, daužyti stiklinių televizijos laidose ar diegti paprotines teises kokiems nors praeiviams. Tačiau palaikyti vaikų mušimą karščiausiai apsimetinėjantiems vaikų gynėjais čia atrodo visai normalu.
„Uždraudžiamos visos fizinės bausmės, visokios kitokios – žeminimo, išnaudojimo priemonės“, – piktinosi Seimo moterėlė Aurelija Stancikienė.
Ir jau visai patriotiškai užbaigė: „Bet kokį veiksmą, kuris taikomas normaliai auginant ir auklėjant vaikus padoriais piliečiais, bus galima traktuoti kaip šio įstatymo pažeidimą.“
Netikėjau, kad kada nors tai pasakysiu, bet geriau jau tie žmonės toliau ieško mergaitės – gal grybų ras, o ir batų pramonei į naudą. Nes tas ponios Stancikienės įsitikinimas, kad padorūs piliečiai auklėjami tik žeminimu, išnaudojimu ir fizinėmis bausmėmis, kelia rimtų klausimų, ką ji laiko padoriais piliečiais.
Viena aišku – Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Latvijoje, Ispanijoje, Italijoje, net Čilėje, padorių piliečių ji su jokiu plakatu neprisišauktų. Ten vaikus mušti jau uždrausta, taigi, padorumui šakės. Koks gi padorumas, jei nuo vaikystės baimė profilaktiniais smūgiais neįmušama?
Jau net ir nejauku darosi. O kaipgi – savo vaikų nemušu, myliu, gal aš koks pedofilas? Dar klaikiau – visi mano pažįstami nenormalūs. Papročių nesilaiko! Vaikų žeminimu piktinasi, o kitokį mąstymą toleruoja – netradicinė orientacija, kaip sakė visų baimės tradicijų šalininkų mokytojai, „na lico“.
Lieka nusipjauti kojas, kad kur nors eidamas Gražuliui netradiciškumo baudų nemokėtum ir gilintis į paprotinę teisę, klaikstant nuo to, kur ją atmetusi nusirito Europa.
Štai, vokiečiai jau nebesilaiko net pasakose aprašytos tradicijos, kai pristigę pinigų tėvai išvesdavo vaikus į mišką ir palikdavo. Ir vaikai nepykdavo! Na, bent jau Joniukas su Grytute nepyko.
Ir skandinavės mergos, drįsusios pastoti neįkūrusios tradicinės šeimos, nebeina gimdyti savo benkartų į mišką, kur anksčiau, pagal papročius, juos sukapodavo kirviu gabalais.
Viena laimė, kad Lietuva turi tokių patackų, stancikienių, zasčiurinskų! Dar turime šansą išsaugoję vaikų žeminimo ir lupimo paprotį žengti šiuo keliu tolyn. Siūlau antru numeriu imtis Veronikos-paskenduolės papročio grąžinimo, o jau po to ir mergelių mūrijimo į pilaičių pamatus.
Juk akivaizdu, kad dorais šalies piliečiais gali išaugti ne tie vaikai, kuriuos moko mąstyti ir suvokti, o tik tie, kurie mokomi bijoti ir paklusti.
Juk tikras doras pilietis yra tas, kuris paklusniai žygiuos ten, kur lieps tokie pat paklusnūs vadai. Padorumas yra iš baimės bliauti prieš, o ne drąsiai stoti už. Vieninteliai teisingi papročiai yra tie, kurie maloniai kaso Algirdo Patacko pasekėjų krumplius ir leidžia jiems slėpti savo baimę, mėginant įmušti ją į silpnesniųjų akis.
O ką daryti su tais, kurie nepaisydami kūrybingumą žlugdančios mokslo sistemos, neapykantą kaip patriotizmą suvokiančių aktyvistų, bukumą šou sinonimu pavertusių televizijų, išauga mąstančiais ir suvokiančiais? Nenorinčiais „tiesiog pagal papročius visuose kitokiuose matyti bepročius“?
O, va, tegul eina… Nori, tegul eina ten, kur siunčia Lietuvos himnas, nori – ten, kur siunčiame visus pagal papročius. Svarbu, kad tyliai ir po vieną, nes už nepaprotines eisenas bausime!
Jei išėję džiaugsis – vadinsime išdavikais. Jei išėję liūdės – vadinsime nevykėliais. Jei išėję ko nors pasieks – nuopelnus įrašysime sau. O mus ir čia kontrabandinis dyzelinas sočiai maitina.
Juk nėra didesnio pasididžiavimo, negu gyventi šalyje, kurioje iš gimdymo namų išeinantį kūdikėlį rūpestingai glaudžianti pora jau tiksliai žino – jei kada jis su naujais batukais įlips į balą, galėsime taip uždrožti per ausį, kad maža nepasirodys. Toks paprotys, kurį gina išminčiai Seime…
„Ei, Petriuk, ar ne per smarkiai Simonytei užvožei? Atrodo nebekvėpuoja...“
