Paskalas apie kagėbistinę Sąjūdžio kilmę iš visokių pakampių intensyviai pradėtos skleisti po steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo, tikintis, kad tai girdėdami Sąjūdžio vadovai pradės nervintis ir kautis tarpusavyje.
Sąjūdžio vadovai tarpusavyje konkuravo, bet visada žinojo, dėl kokio tikslo yra susirinkę. Šmeižto akcijai nepasisekus ir Sąjūdžio traukiniui išriedėjus į Nepriklausomybę, bjaurių apkalbų estafetę perėmė dėl savo neryžtingumo, lipti ar ne į traukinį, likusieji perone.
Ir po daugelio metų tebeskleidžiamos kalbos apie Atgimimo laikotarpiu iškilusių politikų neva įtartinus ryšius su okupacine valdžia. Tačiau pastangos pavaizduoti istoriją kitokią, negu ji buvo, pasirodė esančios bergždžios.
Sąjūdis buvo pilietinės visuomenės dalis, kurios dirbtinai valdžia nepajėgi sukurti. Valdžia sėkmingiausiu atveju gali organizuoti „penktąsias kolonas“, bet ne nacionalinius judėjimus. Bet kaip pastarieji galėjo atsirasti sovietinio mentaliteto jūroje – lieka paslaptis.
Sąjūdis nebuvo „beždžionių“ telkinys, kaip niekinamai dažnai buvo teigiama, neva, bet kurią iš „būrio“ įkišus į televizoriaus ekraną, be vardo ir pavardės, ant revoliucijos bangos buvo galima laimėti bet kokius rinkimus.
Net jeigu tokia galimybė teoriškai ir buvo, į Sąjūdį atėjusieji Atgimimo bangų įsiūbuotos visuomenės atžvilgiu elgėsi sąžiningai ir rinkėjų emocijomis nespekuliavo.
Mokslininkai ir menininkai, akademikai, profesoriai, aspirantai ir studentai, nebūtinai pretenduodami į politiką, aktyviai, be užmokesčio ir įkalbinėjimų važinėjo po miestus, miestelius ir kaimus, kvalifikuotai aiškino apie vidaus ir užsienio situaciją, ir ko gero, iki šiol tai buvo vienintelis atvejis, kai renkamieji buvo arčiausiai rinkėjų.
Sausakimšose salėse susirinkusieji nesėdėjo išsižioję, tarsi laukdami gerosios naujienos iš viršaus, ir be jokių poteksčių ir įprasto skaitymo tarp eilučių diskutavo pačiais aštriausias klausimais.
Ar tai įmanoma dabar, kai televizijos kamerų lydima veikėja praneša, kad jai laikas, praleistas Seime, buvo pats nuobodžiausias. Bet kodėl šiuolaikiniai rinkėjai visiškai nebesidomi, ką iš tikrųjų pasirenka, taip pat lieka paslaptis.
Sąjūdis nebuvo partija. Estijos ir Latvijos atgimimo judėjimai buvo arčiau partinės struktūros, negu Sąjūdis. Jeigu Sąjūdis su milžinišku šalininkų tinklu iki kaimo bibliotekų būtų turėjęs partinių ambicijų, galėjo tapti kelis kartus stipresne partija net už atsinaujinusius komunistus.
Dirbdamas Sąjūdžio būstinėje organizacinį darbą pasiūlymų steigti partiją girdėjau daug. Žinoma, nuėjus tokiu keliu, dvipartinė sistema būtų įsitvirtinusi jau pačioje Atgimimo pradžioje. Tačiau Sąjūdžio politika buvo integruoti į judėjimą visus pritariančius Lietuvos Nepriklausomybei.
Be to, vyravo įsitikinimas, kad be atsiskyrusios LKP nepriklausomybės realiai pasiekti neįmanoma. Toks požiūris istoriškai pasiteisino. Tačiau tai ne politinė gudrybė. Sąmoningai ar ne, jis rėmėsi į gilesnę mūsų valstybės gyventojams būdingą tradiciją – toleranciją. Savo ištakomis siekianti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, tolerancija tebėra mūsų kultūrinės savimonės dalis. Sąjūdis vadovavosi tolerancijos principu ir būtent dėl tos priežasties išlieka žmonių sąmonėje ne vien kaip politinis, bet ir kultūrinis fenomenas.
Pastaraisiais metais padažnėjo klausiančiųjų, ar nereikėtų naujo Sąjūdžio, naujo susitelkimo krizinėms problemoms spręsti.
Jeigu pribręs nacionalinės reikšmės idėja tolygi buvusiai, Sąjūdis gims ir neskatinamas. Tačiau Lietuvoje yra temų ir problemų, kurios jau seniai peržengė politinių partijų programų rėmus ir tampa visos visuomenės rūpesčiu. Tai emigracija, smulkusis verslas ir nacionalinės kultūros išsaugojimas. Beveik penkiolika metų tęsiasi Lietuvos išsivaikščiojimas, o politikai tik skėsčioja rankomis. Kaip viena diena prabėgs dar tiek pat laiko ir jau nebebus kam apie tai kalbėti.
Ar gali tokią problemą išspręsti politikas, kuris ateina į Seimą tik dėl atlyginimo? Tik plačiu visuomeniniu sąjūdžio tipo spaudimu vyriausybėms įmanoma priversti emigracijos problemą paversti prioritetine.
Revoliucija reikalinga ir valstybės požiūryje į smulkųjį verslą. Dar keleri metai ir privačią iniciatyvą ištiks visuotinis paralyžius. Ar Nepriklausomybės atkūrimo aušroje kas nors būtų patikėjęs kalbomis, kad verslininkams metų metais norint išgyventi teks didžiąją savo jėgų dalį skirti pastangoms pergudrauti įstatymus?
Dešiniųjų valdžia, iš kurių verslininkai tikėjosi esminių permainų, gerinant verslo sąlygas, iš tikrųjų jas tik pablogino. O ko tada tikėtis iš kairiųjų?
Situaciją pakeisti gali tik organizuoti verslininkų protestai, sąjūdis už esminį apsisprendimą, kuriuo keliu eiti ateityje – laisvos rinkos ar socializmo. Klausimas, deja, aktualus ne vien Lietuvai.
Didesniems ar mažesniems sąjūdžiams kilti sąlygos yra subrendusios beveik visose gyvenimo srityse. Nesnaudžiant galima pasiekti ir pergalių. Tačiau visada reikia prisiminti kuo nebuvo Sąjūdis iš didžiosios raidės. Tikrasis Sąjūdis nebuvo ir negali būti valdžios tarnaitė.
