B. Taskovas Vilniuje atsidūrė panašiai kaip ir daugelis užsieniečių – iš meilės moteriai.
Prieš devynerius metus su būsima žmona režisiere vilniete Tatjana Jakovleva 36 metų vyras susipažino Bulgarijoje, filmavimo aikštelėje.
„2005 m. atvažiavau į Lietuvą dirbti antruoju režisieriumi, kai čia buvo filmuojama britų juosta „Elžbieta I”. Po filmavimo pasilikau Vilniuje. Netrukus su Tatjana sukūrėme šeimą, dabar auginame dvejų metų sūnų Marko Antonio”, – stengdamasis kuo taisyklingiau kalbėti lietuviškai apie savo atsiradimą Lietuvoje „Sostinei” pasakojo B .Taskovas.
Naujausia B. Taskovo aistra – fotografija. Prieš trejus metus į rankas paėmęs fotoaparatą, jis jo nepaleidžia iki šiol.
– Ar sunku buvo Vilniuje pritapti?
– Neslėpsiu, gyvenimo pradžia nebuvo lengva, nes lietuviai – gana uždari žmonės, todėl įsilieti į čionykštį gyvenimą prireikė ir laiko, ir pastangų.
Kurį laiką kiekviename žingsnyje jaučiausi užsieniečiu, nes Vilniuje juk nėra tų mano draugų bulgarų, su kuriais sieja trisdešimties metų draugystė.
Be to, Vilniuje man trūksta vietų, kur galėčiau pasislėpti taip kaip savo gimtojoje Sofijoje. Ten už penkiolikos–dvidešimties kilometrų – kalnai, į kuriuos nuvažiavęs kartais taip atitrūkdavau nuo kasdienybės, kad nerasdavau kelio atgal.
– Kur daugiausia fotografuojate Vilniuje?
– Senamiestyje arba tuose rajonuose, kurių vaizdai panašūs į senas nespalvotas fotografijas.
Man patinka geležinkelio stoties rajonas, Tyzenhauzų ir Dzūkų gatvės, Kalvarijų turgus. Čia teko patirti visko.
– Prekeiviai iš turgaus išvarė?
– Išvaryti neišvarė, bet su turgaus žmonėmis bendravimas visai kitoks. Vieni į mane nekreipdavo dėmesio, kiti pamatę iš tolo rėkdavo: „Jau tas „fotoaparatas” vėl ateina!”
Netylėdavau ir kartais atkirsdavau: „O tu irgi čia savo česnakus kasdien išsidėliojęs stovi.”
Bet dabar jau mane Kalvarijų turguje daug kas pažįsta. Dažnas prekeivis net prašo, kad nufotografuočiau, arba parodo, kurį kolegą įamžinti. Taip pamažu atsirado šiltas, žmogiškas bendravimas.
– Ko gero, jau turite pas ką ir daržovių nusipirkti, ir lietuviškų lašinių?
– Nepatikėsite, bet turguje nesu nieko pirkęs. Kartą žmona paprašė nupirkti petražolių, bet aš tiesiog neturėjau tam laiko.
Fotografavau, kol buvo tinkamas apšvietimas, o po to bėgau namo juostų ryškinti.
– Fotografuojate senu juostiniu fotoaparatu?
– Skaitmeniniai fotoaparatai man nepriimtini, nes jais darytas nuotraukas kompiuteriu gali stumdyti kaip nori – ką nors ištrinti, ką nors pagražinti. O juostoje įamžintas vaizdas ar žmogus – tikri, kartais ilgai laukti ir pamatyti. Man rūpi būtent tai.
Iš tikrųjų esu dar labai jaunas fotografas, nes pradėjau fotografuoti tik 2010 metais. Ir šių metų gegužę Vilniuje surengiau pirmąją parodą „Tarsi sekmadienis”.
Nebūčiau jai ryžęsis, jei nebūtų pradrąsinęs Fotomenininkų sąjungos vadovas Jonas Staselis ir pats Lietuvos fotografijos metras Antanas Sutkus.
– Kokie Vilniaus žmonės jūsų akimis?
– Dažnai susirūpinę. Dažnai nesaugūs. Kaip savo draugams sakau – lietuviškais žvilgsniais.
Stengiuosi ir mėgstu žmones ilgai stebėti, pagauti tokį kadrą, kuris juos atspindėtų jiems būdingiausioje aplinkoje.
– Bet juk bulgarų akys irgi liūdnos.
– Liūdnos ir mano tėvynainių akys. Kodėl? Vienareikšmiško atsakymo neturiu, tačiau Bulgarijoje žmonės bendrauja lengviau, yra optimistiškesni, o jeigu ir iškyla kokių nors sunkumų ar problemų, stengiasi jų neprisiminti, kalbėdami apie bet ką.
Kartais net visiškus niekus.
– Kaip išmokote lietuvių kalbą? Turėjote mokytojų?
– Ne, apsiėjau be jų. Lietuviškai išmokau filmavimo aikštelėje ir bendraudamas.
Mes su žmona tarpusavyje kalbamės angliškai, nes kartą kažką ne taip lietuviškai pasakiau, tad teko ilgai aiškinti.
Su sūnumi kalbuosi bulgariškai, kad jis galėtų bendrauti su mano sūnumi iš pirmosios santuokos, o žmona su juo kalba lietuviškai. Tiesa, sūnaus lietuviškame gimimo liudijime įrašyta, kad jis – lietuvis, mama – lietuvė, o ties mano vardu – tik brūkšnelis.
Vadinasi, aš minusas, nes tokie Lietuvoje įstatymai. Matyt, tėvo tautybė nesvarbi. Bet nieko – Bulgarijoje gausiu kitą gimimo liudijimą, kuriame būsiu bulgaras.
– Vis dar neturite lietuviško paso?
– Tik leidimą gyventi. Jis galios dar pusantrų metų, o po to gal jau gausiu ir pasą, kuriame jau nebebus jokių brūkšnelių.
