Švelniu kaip aksomas kailiuku pasipuošę kurmiai niekais gali paversti jūsų išpuoselėtą pievelę, o dėl jų išraustų požeminių koridorių nudžiūsta augalų šaknys.
Kurmiai – tunelių meistrai
Nors kurmiai akli, pasižymi puikia klausa, todėl jiems nepatinka triukšmas. Įvairūs vėjo malūnėliai, ant pagalio užmauti plastikiniai buteliai, bildantys nuo vėjo, priverčia juos bėgti tolyn. Tiesa, reikėtų šiuos gąsdinimo įrenginius kartkartėmis perkelti į kitą vietą, kad kurmiai nepriprastų prie nuolat vienoje vietoje girdimo triukšmo.
Kurmiai turi ir jautrią uoslę, todėl juos galima pabandyti išvyti nemaloniais kvapais. Šie gyvūnai nemėgsta margučių gumbų skleidžiamo specifinio kvapo, todėl kai kurie daržininkai teigia jų atsikratę, kai apsodino sklypo ribas šiomis gėlėmis. Tokį pat efektą duoda pupų siena.
Kurmiams taip pat nepatinka serenčių kvapas – galima prikaišioti šių gėlių šakelių į urvus. Į urvus taip pat siūloma pilti česnakų, tujų šakelių nuovirų, įdėti pašvinkusios žalios žuvies.
Kurmių naikinimo paslaugas siūlantys specialistai tvirtina, kad gali visiškai juos išnaikinti cheminėmis medžiagomis ar spąstais. Tačiau jie negarantuoja, kad vėl nepasirodys naujų požemio gyventojų. Kai kurie jų netgi siūlo sklypą po žeme apjuosti maždaug 0,5 metro gylyje įkastu tinklu ar kita kurmiams neįveikiama siena – pavyzdžiui, tvoros pamatu.
Kurkliai – augalų karpytojai
Jei po nakties randate staiga nuvytusį augalą, o jį pajudinus paaiškėja, kad jis lengvai išsirauna tarsi būtų nukirptas, gali būti, kad jūsų sklype apsigyveno kurklių.
Tie, kurie piktinasi kurmių daroma žala, susidūrę su kurkliais pakeičia nuomonę – pastarieji ir žalos pridaro dar didesnės, ir atrodo gerokai baisiau nei švelniakailiai kurmiai.
Paprastieji kurkliai – didžiausi Lietuvoje vabzdžiai, mintantys smulkiais gyviais, augalais ir pridarantys augalams daug žalos. Tai universaliais sugebėjimais apdovanotas padaras – jis ne tik greitai juda išsikastais požeminiais urvais, bet ir gerai plaukia, skraido. Be to, šie vabzdžiai greitai veisiasi, todėl netrunka okupuoti viso sklypo ir įvaro šeimininkus į neviltį.
Kurkliai, kaip ir kurmiai, nepakenčia nemalonių kvapų. Todėl urvuose prie augalų užkasus silkių likučių, jie gali patraukti ieškoti malonesnės vietos. Jie taip pat nemėgsta chrizantemų kvapo – prikaišius į žemę smulkintų šių gėlių lapų ir stiebų, kurkliai nebus sužavėti. Jiems atgrasus ir serenčių, česnakų, vištų mėšlo kvapas.
Panašų poveikį daro į žemę giliai (1–1,5 metro gylį) susmaigstytos alksnių šakelės. Tiesa, jas reikia vis pakeisti naujomis.
Vienas efektyviausių kovos su kurkliais būdų – nuodingas jaukas. Reikia sutrinti kiaušinio lukštų ir gautus miltelius sumaišyti su saulėgrąžų aliejumi. Gautą košę, įdėjus į plokščius indelius (pavyzdžiui, stiklainio dangtelius), reikėtų išdėlioti ten, kur gyvena šie vabzdžiai. Priėdę šio mišinio kurkliai žūsta.
Stipriau palijus, kai seni urvai prisipildo vandens, kurkliai pradeda rausti naujus, tada juos lengviau galima pastebėti ir sugaudyti. Kai sausa, galima šiems vabzdžiams padaryti spąstus iš trijų litrų stiklainio. Jį, pripylus šiek tiek alaus, reikėtų įkasti toje vietoje, kur eina kurklių urvas (stiklainio kaklelis turėtų būti sulig urvo dugnu). Privilioti alaus kvapo kurkliai įkrinta į vidų ir žūsta.
Į kurklių urvų landas galima pripilti maždaug po 0,5 litro muilino vandens (kibire vandens ištirpinama 10 g ūkinio muilo ir 50 g skalbiamųjų miltelių). Paskui galima dar įpilti ir švaraus vandens. Kurkliai žūsta po žeme arba išlenda į paviršių, sugaudomi ir sunaikinami.
Pagrindiniai kurklių priešai gamtoje – kurmiai. Paprastai ten, kur atsiranda kurmių, kurkliai išnyksta.
Rudenį vertėtų iškasti maždaug 0,5 metro gylio griovį dirvoje, pridėti ten mėšlo (ypač tinka arklių) ir palikti ramybėje, kol stipriau atvės. Per tą laiką į mėšlą šiltai žiemoti sulįs kurkliai. Atšalus tereikės mėšlą išpurtyti ant dirvos paviršiaus – vabzdžiai sušals.
Pavasarį taip pat galima mažinti kurklių populiaciją. Gegužę, birželį reikėtų ne kartą supurenti darže žemę ir taip sunaikinti kurklių lizdus. Antroje gegužės pusėje galima ant dirvos padėlioti mėšlo krūvelių. Kurkliai į jas sulįs dėti kiaušinių. Išsiritusios lervos kurį laiką dar gyvena šiose krūvose ir minta mėšlu.
Todėl po poros savaičių reikėtų krūvą pajudinti ir surinkti kurklius bei jų jauniklius.
Skruzdėlės – atkaklios
Skruzdėlės savo skruzdėlynus gali pasistatyti pačioje netinkamiausioje vietoje – lysvės viduryje ar šiltnamyje ant pomidorų daigų šaknų. Dėl daugybės takelių ir nuolat judinamos dirvos augalai ima skursti. Nemažai žalos skruzdėlės padaro ir ant kai kurių augalų, pavyzdžiui, jaunų vaismedžių šakelių, atnešdamos amarų – jie graužia lapus ir pumpurus, o skruzdėlės juos „melžia” ir maitinasi saldžiomis amarų išskyromis.
Nenorintys skruzdėlių naikinti sklypų šeimininkai jas priversti iškraustyti įvairiais būdais. Jos nepakenčia kavos, cinamono, anyžių, petražolių kvapo – išeina ieškoti kitos gyvenamosios vietos.
Skruzdėlėms išbaidyti ar naikinti yra ir įvairių cheminių preparatų. Kaip vieną efektyvesnių naikinimo būdų daržininkai mini borakso miltelius. Juos reikėtų ištirpinti vandenyje (padaryti 4–5 proc. tirpalą), įmaišyti cukraus ar medaus ir gauto sirupo įpilti į plokščią indelį. Per 2–3 dienas žūsta ne tik pačios skruzdėlės darbininkės, bet ir jų motinėlė, kuriai jos nuneša nuodingų vaišių. Svarbu, kad šie milteliai visiškai nekenksmingi šiltakraujams gyvūnams, todėl yra saugūs naudoti.
Dryžuoti bulvių kenkėjai
Jei auginate vos kelias bulvių vagas, vienas efektyviausių ir ekologiškiausių kovos su šiais kenkėjais būdų – nuolatinis jų rinkimas. Kasdien kruopščiai apžiūrint bulvienojus ir juos nurenkant, padaromą žalą galima sumažinti iki minimumo.
Nepamatyti dryžuoti vabalai apatinėje bulvių lapų pusėje prideda kiaušinių, iš kurių netrukus išsirita besotės raudonos lervos. Būtent jos ir pridaro daugiausia žalos augalams – nenaikinant kolorado vabalų lervų, iš bulvienojų gali likti apgailėtini pliki stagarai.
Atbaidyti kolorado vabalus nuo savo bulvių galima auginant šalia jų šiems kenkėjams nemalonius augalus – pupas, medetkas, serenčius. Nepatinka kolorado vabalams ir pomidorų lapų, pelynų užpilais apipurkštos bulvės.
Dar vienas patikimas būdas kovoti su šiais kenkėjais – bulves apibarstyti medžio pelenais. Vienam arui bulvių pasėlio apdoroti reikėtų apie dešimt kilogramų pelenų. Jau po dienos pastebėsite teigiamą poveikį – žūsta ir suaugę vabalai, ir jų lervos.
Medžio pelenais galima pabarstyti pačią dirvą – tuomet vabalai joje nesiveis. O prie kiekvieno apkaupto bulvių krūmo reikėtų išberti po šaukštą pelenų.
Pelenais patariama apibarstyti ir žydinčias bulves. Tai geriausia padaryti po lietaus arba ankstyvą rytą, kol dar laikosi rasa. Pelenais bulves reikėtų barstyti visą vasarą kas dvi savaites. Paskutinį kartą tai reikėtų padaryti liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje.
Yra ir įvairių cheminių preparatų, sunaikinančių ir kolorado vabalus, ir jų lervas. Pastarąsias taip pat naikina ir neseniai pasirodę biologiniai preparatai, kuriuose yra bakterijų, sukeliančių lapgraužiams ligas – jie nustoja maitintis ir po kelių dienų žūsta. Minėtų preparatų gamintojai teigia, kad jie pavojingi tik lapgraužiams, o žmonėms ar gyvūnams nekenkia, valgyti daržoves galima net iškart po apdorojimo šiuo preparatu.
Pavėsių rajūnai
Šiltose ir drėgnose vietose, netoli vandens telkinių įsikūrę sraigės ir šliužai – daržininkų galvos skausmas, nes jie be gailesčio nugraužia augalų lapus, jų nesirinkdami.
Galima įrengti įvairių gaudyklių. Pavyzdžiui, darže ant žemės padėti lentą ar kartono gabalą. Po nakties patikrinę čia rasite ne vieną prieglobsčio nuo kaitrių saulės spindulių ieškantį šliužą ar sraigę – tereikės juos surinkti ir sunaikinti.
Galima įrengti ir gaudyklių su alumi – išdėlioti indelius su alumi, į kuriuos įkritę jie nebegali išlipti ir žūsta. Kaip jauką galima naudoti ir perpjautą bulvę, morką – prie jų per naktį susirinkusius gyvius tereikės surinkti.
Jums pasisekė, jei sklype apsigyveno rupūžių – jos sėkmingai naikina įvairius kenkėjus, tarp jų – ir šliužus. Taip pat vertėtų pasirūpinti, kad arti daržo nebūtų krūmynų, aukštos žolės, kur mėgsta apsigyventi šie glitūs padarai.
Norėdami apsaugoti augalus nuo šių ėdrūnų atakų, daržininkai pabarsto apskritimu apie juos druskos, smulkintų kiaušinių lukštų, spyglių, negesintų kalkių, superfosfato trąšų.
