Nerimsta Vyriausybės ir opozicijos diskusija dėl šios politikės pasiūlytų Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimų.
Tiesa, čia ministrė sulaukė solidžių rėmėjų. 262 Lietuvos mokslo premijos laureatų pareiškime tvirtinama, kad dabartinė viešųjų pirkimų tvarka yra atgyvenusi.
Primenama, jog dėl ilgai trunkančių procedūrų mokslininkų siūlomos paslaugos nėra patrauklios šalies ir užsienio verslo subjektams, sudaro protekcionistines sąlygas gausiems tarpininkams, atmeta galimybes įsigyti prekes tiesiogiai (ir dažnai pigiau) iš originaliosios įrangos gamintojų.
Mokslininkai piktinasi, kad mūsų šalyje pagal galiojantį įstatymą įsigyti nešiojamąjį kompiuterį, nekalbant apie kokius nors reagentus, užtrunka keletą metų.
Nedažnai Lietuvoje kokiu nors klausimu išgirsi tokią vieningą mokslininkų nuomonę. Be to, ją palaikė autoritetingos institucijos – Mokslų akademija, Mokslininkų sąjunga, Mokslo taryba, Jaunųjų mokslininkų sąjunga.
Ši parama ūkio ministrei ir jos siūlymams yra labai naudinga. Juk teikiamas įstatymo pataisas opozicija iškart įvardijo kaip korupcines. Projektą sukritikavo ir buvęs konservatorių ūkio ministras D. Kreivys, kuriam pačiam praėjusią Seimo kadenciją teko gintis nuo įtarimų dėl neskaidrios veiklos.
O socialdemokratės siūlymus korupciniais pavadinęs Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Ž. Plytnikas nuogąstauja, kad priėmus pataisas ne tik padaugės neskaidrių sprendimų, bet ir bus nereikalinga pati jo vadovaujama institucija.
Negana to, kategoriškai neigiamą nuomonę dėl šių siūlymų pareiškė ir prezidentė D. Grybauskaitė. Ką gi tokio revoliucinio savo pataisomis pasiūlė B. Vėsaitė, kad kilo toks triukšmas?
Be kita ko, norima padvigubinti mažos vertės pirkimų ribas – pakelti jas nuo 100 tūkst. iki 200 tūkst. litų, o atliekamiems darbams nuo 500 tūkst. iki 1 mln. litų.
Mažos vertės pirkimus būtų galima vykdyti neskelbtinų derybų būdu, patiems pirkėjams pasirenkant, iš ko norima prekes ar paslaugas pirkti.
Pastaruoju metu Lietuvoje buvo pajudėta priešinga linkme: mažinant neskelbtinų derybų būdu viešųjų pirkimų apimtį ir perduodant teisę juos atlikti, tik gavus Viešųjų pirkimų tarnybos pritarimą. Dabar to siūloma atsisakyti.
Be to, siūloma iš įstatymo išbraukti reikalavimą gauti Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą, kai norima keisti jau pasirašytos sutarties sąlygas. Jų keitimas paprastai padidina valstybės biudžeto išlaidas.
Lietuvoje jau įprasta, kai valdžia keičia įstatymus taip, kaip naudinga jai ir jos rėmėjams.
Ir kiekviena partija, atsidūrusi opozicijoje, valdančiųjų veiksmuose įžvelgia korupciją, nors patys darė ne mažiau neskaidrius darbus.
Bet šįkart atvejis kiek kitoks – B. Vėsaitės pataisų ginti stojo mokslininkai. Negi ir jie yra už landas įstatymuose ir teisę į korupciją?
Opozicija ir šalies vadovė vis dėlto turėtų pripažinti, jog mokslininkų iškeltos problemos yra realios.
Sunku tikėtis konkurencingos mūsų mokslo plėtros, jeigu visi viešieji pirkimai bus neprotingai smulkiai reglamentuojami. Tą patį galima pasakyti ir apie verslo plėtros, netgi elementarios įstaigų kasdienės veiklos kliūtis.
Keista, kad problemų nemato ir organizacija „Transparency International”, kurios vadovas kritikuoja tik tuos siūlymus, kurie nepatinka D. Grybauskaitei.
Reikėtų pripažinti, kad pernelyg smulkus viešųjų pirkimų reglamentavimas ar pirkimai pagal mažiausią kainą neretai irgi skatina korupciją.
Save gerbianti įstaiga ar organizacija nebandys siūlyti pirkti paslaugų už nerealią kainą, bet tai daro tie, kuriems apeiti įstatymus – ne naujiena. Bet tai politikams, kurie mėgsta daug kalbėti apie skaidrumą, regis, nerūpi.
Vis dėlto negalima nematyti ir to, kad jeigu vėl bus grįžta prie tendencijos didinti viešųjų pirkimų skaičių neskelbtinų derybų būdu ar iš šios procedūros pašalinti Viešųjų pirkimų tarnybą, būtų žingsnis atgal.
Padidinti ribas iki protingos sumos, kuri ir apima tuos mažosios apimties viešuosius pirkimus, galėtų būti ir žingsnis į priekį. Bet tik su sąlyga riboti galimybes dirbtinai skaldyti pirkimų apimtį, priartinant jų sumą prie numatytos.
Tokiu būdu kiekvieną pirkimų sumą nesunku paslėpti po neskelbtinų derybų praktika, o tai tikrai padidintų korupciją.
Todėl mokslininkai, teikdami savo siūlymus, turėtų suvokti, kad jų norais supaprastinti kompiuterių ar reagentų įsigijimą, būtiną mokslo plėtrai, gali pasinaudoti tie, kurie norėtų užsiimti neskaidria veikla.
Čia galima būtų prisiminti liūdną patirtį, kai padarius tokias išimtis kultūros srityje sulaukta neskaidrios reputacijos verslininkų-politikų susidomėjimo viešaisiais pirkimais, nors tokiems nei kultūra, nei mokslas nelabai rūpi.
