Pirmojo žemės atėmimo aš neprisimenu. Buvau nė negimęs, kai mūsų smetoniški seneliai buvo suvaryti į kolchozus, o jų turėta žemė nacionalizuota. Net ir po kelių dešimtmečių ta karta tebevadino po melioracijos neatpažįstamai pasikeitusias pievas, kalnelius ir miškelius jų tikrųjų šeimininkų pavardėmis ir pravardėmis, tarsi tebesitikėtų tą nuosavybę kada nors atgauti.
Jų vaikai, versdami „Stalinecais“ ir „Kirovecais“ iki horizonto besitęsiančias vagas, dėl to jau nesuko galvos ir galimybe atgauti tėvų žemę susidomėjo tik tada, kai pragėrė atsikūrusios Lietuvos valstybės už pajus išdalintus kolchozų padargus ir išsinešiojo nuo fermų stogų nuluptą šiferį. Kai apsidairė, pamatė, kad paežerėse sklypus atsirėžė kažkokie nematyti žmonės iš miesto ir žemėtvarkininkų giminaičiai, o derlingiausius žemės plotus - buvę pirmininkai ir partorgai, ėmė kas liko, o tiksliau, ką valdininkai teikėsi numesti tarsi katinui silkės uodegą.
O per tą laiką, kol jų hektarai buvo atmatuoti, planuose nupiešti bei nuosavybės dokumentai išrašyti, senatvės sulaukė ir ši karta. Bet ji iki gyvenimo pabaigos prisimins patirtas skriaudas, kurias daugelis pelnytai vadina antruoju žemės atėmimu.
O dabar artėja trečias, kai iš šitų, dalį savo nuosavybės per kančias atgavusių savininkų, žemė bus dar kartą atimta represijas pagrindžiant tariamu viešuoju interesu. Didelė kaime atkurtos nuosavybės savininkų dalis ūkininkauti neturi nei technikos, nei gebėjimų, nei jėgų, o kai kurie išvis miestuose gyvena ir neįsivaizduoja, kada ravėti šieną, o kada apakėti iš rudens pasėtus makaronus.
Jeigu žemę vertintumėm tik kaip gamybos priemonę, valstybei naudingiausia, kad kiekvienas jos rėželis būtų deklaruotas, įdirbtas ir jame užaugintas derlius parduotas. Tokia logika vadovaujantis, galima išvis neatlygintinai atimti žemę iš tų, kas jos nedirba, ir perduoti stambiesiems ūkininkams.
O kadangi stambūs ūkiai veikia efektyviau už visokiu trihektarius, valstybei beliktų iš naujo surengti prievartinę kolektyvizaciją. Bet valstybė nėra kažkoks savitikslis darinys, o pirmiausiai jos piliečių interesus ginti ir atstovauti sukurta struktūra. Kodėl tuomet šimtų tūkstančių smulkių žemės savininkų interesai turėtų būti paminami dėl kelių šimtų stambiausių žemvaldžių poreikio įsigyti žemės už mažesnę kainą, negu ji nusistovėtų laisvoje atviroje rinkoje?
Stambieji ūkininkai ir žemės ūkio įmonės šiuo metu geriau sugeba sutelkti jėgas ir paveikti politinius sprendimus. Jų valią beveik to neslėpdamas vykdė konservatorių žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius ir tęsia „darbietis“ Vigilijus Jukna bei Seimo Kaimo reikalų komitetas, o Lietuvos žemės savininkų sąjungos balso senokai nebesigirdi.
Kaimo žmonės primityviai gąsdinami, neva, panaikinus draudimą užsieniečiams pirkti žemę, užplūs užsieniečiai, kurie čia viską brangiai supirks ir, jei ne sunkvežimiais išsiveš, tai bent jau pavers vietos gyventojus beteisiais baudžiauninkais, nutylint, kad, kas nori, jau dabar tos žemės čia įsigyja per juridinius asmenis ir tarpininkus.
Paleidus tokią tautinių dūmų uždangą, prastumiami įstatymai, kuriais nedirbamų žemių savininkams didinami mokesčiai, tikintis taip juos priversti parduoti sklypus supirkinėjantiems stambiesiems žemvaldžiams. Ir prie mano namų kaimo bendruomenės skelbimų lentoje kabo iškart keli skelbimai apie perkamą žemę, tik neskuba dzūkai jos pusvelčiui atsikratyti. Geriau už simbolinį mokestį nuomoja ūkininkaujantiems kaimynams arba želdina mišku.
Pastaroji išeitis, galvojantiems apie ateitį, atrodo racionaliausia, nes, pervedus miestų šildymą nuo rusiškų dujų prie vietinio biokuro, malkų paklausa didės. Pamiškių sklypeliuose to miško nė sodinti nereikia - po dešimtmečio neariamame dirvone žmogaus ūgio pušelės stiebiasi. Gal kur nors Šiaurės Lietuvoje ar Suvalkijoje, kur dirvos našumas geresnis, neįdirbtus plotus palikti vos ne nuodėmė, bet dzūkiškame smėlyje apleisti plotai tik padidina gamtos įvairovę ir suteikia galimybę atsikurti natūralioms paukščių bei žvėrių buveinėms.
Dar labiau džiugina, kai želdiniai natūraliai atsikuria apleistuose priemiesčių žemės plotuose, kažkada nupirktuose visokių apsukruolių, galvojusių apie miestų plėtrą ir skaičiavusių, kiek uždirbs pakeitę žemės paskirtį bei suskaidę ją sklypais individualiai statybai.
Teritorinio planavimo sudėtingumas jau ne pirmą dešimtmetį minimas, kaip didžiausia kliūtis investicijoms, bet pataisos, kurias žada kiekviena nauja Vyriausybė, tebūna kosmetinės. Gal todėl, kad visas tas sudėtingumas maitina gausų būrį matavimus ir konsultavimą atliekančių firmų bei firmelių, susibičiuliavusių su sprendimus dėl žemės paskirties keitimo priimančiais valstybės tarnautojais.
O juk seniai galėjome pasekti kai kurių senųjų Europos Sąjungos šalių pavyzdžiu ir visiškai panaikinti žemės skirstymą pagal paskirtis. Žemė yra žemė ir tik jos šeimininkas turi teisę spręsti, ar joje augins runkelius, ar statys gamyklą.
Pakaktų sklypų nuosavybės pažymėjimuose palikti skyrių apie apribojimus: aplinkosauginius, kraštovaizdžio, vandens telkinių, elektros linijų ir kelių apsaugos zonų. Įsivaizduojamų grėsmių šioje srityje yra gerokai daugiau, negu tikrų, bet, įžengus į trečią nepriklausomos valstybės gyvavimo dešimtmetį, politikams jau pats metas pradėti pasitikėti savo piliečiais ir netrukdyti jiems laisvai disponuoti savo nuosavybe.
