Kritiniu atveju, priešai gautų kastuvu per galvą nuo darbininkų, rengiančių kalno šlaitą apželdinti velėniniu būdu.
Gedimino kalno tvarkymo darbus laimėjusio Panevėžio statybos tresto (PST) darbininkams teko nelengvas uždavinys - nuvalyti ir užlyginti dalį šlaito. Trečiadienį darbininkai triūsia, rengdami vietą žolės velėnams kloti.
Darbas ne iš lengvųjų, kastuvu darbuotis tenka į akis plieskiant saulei, vaikščiojant ant beveik 45 laipsnių kampu pasvirusio kalno šlaito. Prieš klojant kalną žolės ritiniais, tas vietas reikia gana kruopščiai nukasti, išlyginti.
Užvaryti techniką ant stataus kalno sunku, tad pagrindinis įrankis šiame darbe - paprastas kastuvas.
„Kasamės šlaitu žemyn, reikia saugotis, kad nenuriedėtum, – kalbėjo vienas darbininkų, prisistatęs Vytautu. – Būna, kad atsigręžęs pamatai, jog nelygiai nukasei ir vėl tenka užropoti aukštyn. Jaučiuosi kaip alpinistas“, – šmaikštavo vyriškis.
Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė sakė, jog Gedimino kalnas apželdinamas ir paprastai sėjant žolę, bet ji ne visose vietose sudygsta. Dalį šlaito tenka apkloti gatavomis žolės velėnomis.
Jos teigimu, tai nėra brangi ir sudėtinga technologija. Gedimino kalnui tvarkyti Kultūros ministerija pernai skyrė 3 milijonus litų, jų turi užtekti trejiems metams.
„Įrengėme inžinerinę vandens pralaidumo sistemą, kad vanduo negraužtų kalno, iškirtome medžius. Gaila, kad dalis vilniečių piktinosi, jiems nepatinka plikas kalnas. Tačiau senus išpuvusius medžius buvo būtina iškirsti – dauguma jų tuščiaviduriai, užėjus stipresnei audrai, būtų išgriuvę. Be to, šaknys ardė kalną“, – tikino B. Kulnytė.
Iš tiesų vilniečiai turėtų ne piktintis, o džiaugtis, kad iškirtus senus medžius atsivėrė puiki Gedimino pilies bokšto panorama. Ja galės gėrėtis ir turistai, ir Briuselio valdininkai, kai Lietuva taps ES viršininke.
Juolab, kad pliko kalno vaizdas yra istoriškai tikresnis – galbūt iki pilies pastatymo čia ir augo miškas, kuriame, pasak legendos, kunigaikštis Gediminas medžiojo ir sutiko geležinį vilką iš sapnų karalystės.
Tačiau mažai tikėtina, kad viduramžiais Lietuvos valdovai būtų gyvenę pilyje ant kalno, apsupto medžių – už jų pasislėpusiems nekviestiems svečiams būtų lengviau pulti, gynėjams – sudėtingiau vaišinti juos verdančia smala ir karštu vandeniu.
Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė B. Kulnytė patvirtino, jog dar XX a. pradžioje Gedimino kalnas buvo plikas.
Miškas užžėlė tarp dviejų pasaulinių karų, nes okupacinis Lenkijos režimas Vilniaus istoriniu palikimu mažai rūpinosi.
