Tai ne mūsų Konstitucijos, o įstatymų bei poįstatyminių aktų problema. Institucinis teisminės valdžios silpnumas lemia ir jų apgailėtiną padėtį viešųjų ryšių srityje. Teismų įvaizdis Lietuvoje formuojamas ant trijų banginių - mitų: mitas Nr. 1 apie vilkinamas bylas, mitas Nr. 2 apie pasakiškus korupcijos mastus (pastarojo mito variantas yra legenda apie menką pasitikėjimą teismais) bei jau mirštantis mitas Nr. 3 apie pasakiškus teisėjų atlyginimus.
Bet kuris viešosios komunikacijos subjektas savo iniciatyvas ir retoriką grįsdamas vienu iš šių trijų mitu, susilaukia gausių katučių iš rinkėjų ir tik nedrąsaus teisėjų bendruomenės pamurmėjimo be aiškiai artikuliuoto ir įtaigaus atkirčio, nes esą negalima su anomis valdžiomis pyktis bei jų įžeisti. O ir kaip pyksiesi, kai atsižvelgiant į svertų balansą esi ginkluotas pieštuku prieš beisbolo lazdą.
Taigi mitas Nr. 1. Savo tinklaraštyje ne kartą rašiau, kad teiginiai apie dėl teismų kaltės stringančias bylas yra laužti iš piršto. Tačiau štai, prieš mano akis gulinti Nacionalinės teismų administracijos ataskaita apie bylų nagrinėjimo terminus teismuose yra gera proga pakalbėti apie tai vėl.
Daugelis turbūt netektų žado sužinoję, kad 2012 m. apylinkių teismai išnagrinėjo 20 tūkst. baudžiamųjų bylų. Procesas vienoje baudžiamojoje byloje vidutiniškai trunka tik kiek ilgiau nei 4 mėnesius. Bylos, kurių nagrinėjimas užsitęsė ilgiau nei metus sudaro vos 3 procentus. Be to, baudžiamųjų bylų likutis apylinkių teismuose mažėja nepaisant didėjančio baudžiamųjų bylų skaičiaus ir 2011 m. apylinkių teismams primesto papildomo krūvio, susijusio su apeliacinių skundų administracinėse bylose nagrinėjimu. Bet kokioje valstybėje tokie rezultatai būtų laikomi fantastiškais, bet tik ne Lietuvoje.
Siekiant papildomais įstatymais dar kažkaip prispausti teisėjus ir dar paspartinti procesą jau artėjama prie absurdo. Juk tūlas pilietis jau dabar nuteisiamas per 48 valandas nuo nusikaltimo padarymo pilnaverčiu teismo nuosprendžiu. Tai čia įskaitant ir visą ikiteisminį tyrimą ir visas teismines ceremonijas. Praktiškai galbūt kartais net nespėjęs nei išsipagirioti, nei susivokti, kas čia vyksta, gauna nuosprendį į rankas.
Taigi dėl ko tas visas šaršalas, jei 97 procentuose baudžiamųjų bylų jokių problemų su terminais nėra? Žinau, skaitytojas pasakys Darbo partija, PVM bylos ir panašiai, bet pažiūrėkime, kokios tikrosios šių ilgai trunkančių bylų priežastys ir pamatysime, kad teismai čia mažiausi vilkintojai. Apribojimų teorija - tai toks versle pripažintas procesų organizavimo metodas - teigia, kad bet koks procesas vyks tokiu greičiu, kokiu juda lėčiausia sistemos dalis.
Teismai nėra lėčiausia ilgai trunkančių procesų dalis. NTA parengtoje teismų veiklos 2012 m. ataskaitoje nurodoma, kad vienos pagrindinių baudžiamųjų bylų užsitęsusio nagrinėjimo priežasčių teismuose yra proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, ekspertizių paskyrimas. Nei vieno, nei kito įvykio teismas procese negali nei numatyti, nei įtakoti.
Teismai negali užkirsti kelio galimiems piktnaudžiavimams, pasinaudojant medicininėmis pažymomis dėl tikrų ar tariamų ligų. Tačiau kas trukdo vykdomajai valdžiai patvirtinti sąrašą ligų ir būklių, trukdančių dalyvauti procese, kurias ir tik kurias diagnozavus būtų išduodamos medicininės pažymos teismui. Įstatymo leidėjo vietoje aš rimtai pagalvočiau ir apie baudžiamosios bylos išskyrimo instituto patobulinimą bei galimybės tęsti procesą ilgam susirgusiam kaltinamajam nedalyvaujant, panašiai, kaip šis procesas dabar taikomas gyvenantiems užsienyje asmenims. Tai būtų realūs ir naudingi veiksmai trumpinant proceso terminus. Teismai niekaip negali kištis ir paspartinti mėnesiais trunkančių ekspertizių proceso. Teismo medicininės ekspertizės, finansinės ekspertizės ar tyrimai, teismo psichiatrinės ekspertizės. Štai kur tikrieji proceso stabdžiai.
Neseniai dėl senaties teko nutraukti administracinę bylą, kurioje paprastutis nukentėjusiojo tyrimas dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo truko daugiau nei pusę metų. Aš niekaip nesuprantu, kodėl teismo pertrauka ilgesnė nei mėnuo yra blogai, o paprasčiausias teismo medicininis tyrimas, trunkantis 6 mėnesius yra gerai. Arba įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimas PVM byloje, trunkantis metus ar ilgiau irgi yra gerai. Aš suprantu, kad tokie finansinės ūkinės veiklos tyrimai sudėtingi, bet kodėl VMI analogiškus tyrimus atlieka greičiau?
Ak taip, dar advokatai. O ką advokatai? Verslas PVM bylose paprastai turi lėšų apmokėti labiausiai kvalifikuotų teisininkų paslaugas. O šie įžvelgs ir išnaudos visas teisines priemones tam, kad pasuktų procesą savo klientų naudai.
O jei procese 10 tokių vilkų prieš vieną prokurorą ir teisėją tarp jų, kas tada? Tada ilgas procesas. Ir pasaulis nesugrius, jei dėl teisėtas gynybos priemones naudojančios gynybos veiksmų koks procentas baudžiamųjų bylų tęsis ilgiau nei metus. Greitas procesas turi savo kainą, apie kurią kažkodėl niekas nepagalvoja. Juk niekas nenori būti nuteistas. Ypač, jei yra nekaltas...“
Milda Kuizinaitė: „Ta pati bendrovė klesti ir tuo pačiu metu bankrutuoja. Tas pats žemės sklypas kainuoja keturis milijonus arba dešimt kartų pigiau.
Tokiais stebuklais nepatikėtų net menko išsilavinimo kaimietis. Tačiau tai visai neatrodo keista mantijas vilkintiems teisėjams.
Tiems, kurie iš automobilio netekusio žmogaus reikalauja dokumentų, įrodančių, kad jo viduje buvusi vaikiška kėdutė tikrai kainavo tris šimtus litų. O jei ji buvo pirkta sendaikčių turguje ir apvogtas pilietis bando pralobti?
Tačiau jiems nekyla jokių įtarimų, kai keletą žemės sklypų įsigijusi ir vėliau juos pelningai pardavusi bendrovė įrodinėja, kad neturi už ką sumokėti teismo mokesčio. Kad ši bendrovė netyčia nebankrutuotų, teismas jai drėbteli septynis milijonus litų – priteisia juos iš sklypų pardavėjų. Verslininkai atkunta ir netrukus jau tame pačiame teisme įrodinėja, kad bendrovė klesti. Jos turtas – beveik 50 milijonų litų. Nors apie tokius turtus liudijantys dokumentai niekada nebuvo pateikti Registrų centrui, teismas jais tiki.
Vargu, ar tikėtų, jei šiai bendrovei nevadovautų šešėlinis milijonierius Sergejus Rachinšteinas, skinantis pergales tiek Kauno, tiek Vilniaus teismuose. Jis lyg burtininkas užkeri teisėjus, turto vertintojus ir verslo partnerius.
Net Aukščiausiasis teismas patikėjo, kad pastatas Vilniuje, Švitrigailos gatvėje išdygo pats. Esą tarp užsakovų ir pastatą stačiusios bendrovės nebuvo jokios sutarties, nes neišliko jos originalas. O jei nebuvo sutarties, gal jo niekas ir nestatė, nors banko atstovai teisme įrodinėjo jo statyboms suteikę paskolą.
Su S. Rachinšteinu siejama įmonė pastatą pardavė, o jo sienas mūrijusi bendrovė liko prie suskilusios geldos – bankrutavo.
Ne jie vieni. Galvas nukorė ir mokesčių inspektoriai, šiaip taip teismuose įrodę, kad S.Rachinšteinas nuo valstybės nuslėpė per 3 milijonus litų mokesčių. Teismas įpareigojo verslininką tuos pinigus grąžinti, bet iš kur jis jų gaus, jei neturi net indėlio banke? Vienintelis jo turtas – nebenauji automobiliai, tačiau net jų antstolis neranda.
O kaip jaustis prokurorams, kurie kartu su Finansinių nusikaltimų tyrėjais keletą metų kilnojo krūvas apdulkėjusių dokumentų ir ieškojo S. Rachinšteino parašų?
Po ilgų paieškų jie nustatė, kad už verslininką pasirašinėjo įmonių direktoriais tapę benamiai. Didžiulę bylą prokurorai perdavė teismui, bet ar teismas ja patikėjo? Žinoma, ne. Kaltinimai pasirodė netikslūs.
Per Kalėdas ir Naujuosius metus dirbę prokurorai juos patikslino ir perdavė aukštesnės instancijos teismui, tačiau nagrinėti šios bylos Vilniaus apygardos teismas nepanoro. Teisėja nusprendė kreiptis į Konstitucinį teismą ir išaiškinti, ar prokuroras galėjo patikslinti kaltinimus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Koks bebūtų Konstitucinio teismo atsakymas, prokurorams jo gali nebeprireikti. Kitais metais šiems nusikaltimams sueina senatis“.
„Nuoga tiesa“ („Lietuvos ryto“ televizija), gegužės 29 d. 21 val. 45 min.
