Pasiūlymai vaikų poilsiui plūsta į elektroninio pašto dėžučių šiukšliadėžes, stovyklos, negudriai apsimetant laimingais klientais, liaupsinamos tėvams skirtuose interneto forumuose. Susidaro įspūdis, kad stovyklas vaikams rengti gali praktiškai bet kas ir bet kokias. O kas visa tai kontroliuoja?
Stacionari ar ne?
Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus ugdymo ir švietimo pagalbos skyriaus vedėjo Rolando Zuozos, didžiausi kontrolieriai vis dėlto yra tėvai. Ministerija, savivaldybės, nors ir atsakingos už dalies (bet ne visų – tik tų, kurioms suteikė paramą) stovyklų veiklą, visko nesužiūrės.
Pagrindinės vaikų vasaros stovyklų veiklą kontroliuojančios įstaigos, į kurias reikėtų kreiptis ir pažeidimų atveju - Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, duodanti leidimą stovykloms užsiimti vaikų maitinimu, ir, stacionarių stovyklų atveju, Visuomenės sveikatos centras, besirūpinantis klausimais, susijusiais su saugumu, higiena.
Jeigu stovykla stacionari (su nakvyne), jai keliami didesni reikalavimai nei dienos stovykloms, į kurias vaikai atvežami ryte, o vakare pasiimami. Kiekviena stacionari stovykla privalo turėti visuomenės sveikatos centro leidimą - higienos pasą ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pažymėjimą.
Vaikų poilsis stacionariose stovyklose tėvams kainuoja nepigiai – 500-600 Lt už 10 dienų.
Lietuvoje stacionarių stovyklų veikia apie 30. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėja Asta Razmienė sako, kad jų įstaigos prižiūrimame Vilniaus mieste stacionarių stovyklų iš viso nebeliko – anksčiau veikė viena, Gulbinuose.
Nestacionarios stovyklos, vežiojančios vaikus po įvairias vietas, turi turėti turizmo aprašą, patvirtintus stovyklos nuostatus. Švietimo ir mokslo ministerijos priimtame vaikų turizmo renginių apraše numatoma, kad, pavyzdžiui, didesnėms nei 15 vaikų grupėms turi būti skiriami 2 turizmo renginio vadovai, kad maudytis vienu metu gali ne daugiau kaip 8 vaikai.
Paprastai visos stovyklos teikia vaikams maitinimą, todėl privalo turėti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pažymėjimą.
Ar gauna valstybės paramą?
Pasak R. Zuozos, savotišku stovyklos kokybės ženklu galima laikyti aplinkybę, ar stovykla gauna valstybės struktūrinių fondų arba savivaldybės paramą, ar ne. Valstybinės įstaigos, spręsdamos, kam teikti paramą, svarsto pretendentų pateiktas programas, vertina įvairiais aspektais – net jeigu pernelyg nepasitikėsime valdininkų objektyvumu, vis dėlto tai šioks toks filtras.
Kitas svarbus momentas – paramą, tegul ir visiškai minimalią, gaunanti įstaiga yra atsakinga paramos teikėjui ir, bent jau teoriškai, jo kontroliuojama. „Jeigu stovykla gauna valstybės finansavimą – natūraliai priežiūra jau yra kitokia“, - sako R. Zuoza.
Šiemet iš struktūrinių fondų stacionarioms stovykloms yra skirta apie 1 mln. litų.
Per vienintelį šiuo metu valstybinį projektą TAPK paremta 11 programų 12-koje stacionarių stovyklų. Tai „Lietuvos atgaja“ - Zelva, „Energetikas“ ir „Elijos paslaptys“, „Pasaka“, „Tolieja“, „Vepriai“, „Lietuvos atgaja“ - Smarliūnai, „Merkurijus“, „Žilvitis“, „Trimitas“, „Gintaro poilsiavietė“ ir „Kaltanėnų vaikų vasaros poilsio stovykla“.
Iš šio projekto vaikų vasaros poilsiui finansuoti šiemet skirta beveik 905 tūkst. Lt. Socialiai remtiniems vaikams projekto lėšomis dengiama visa kelialapio kaina, kitiems vaikams – 30 proc. kelialapio kainos.
Lietuvos savivaldybių duomenimis, 2012 m. vyko 820 stovyklų, finansuotų iš savivaldybių biudžetų, valstybės ir ES lėšų, iš jų - 11 stacionarių. Manoma, kad ir šiais metais bus panašus stovyklų skaičius.
Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriaus Neformaliojo švietimo poskyrio vyriausioji specialistė Dalia Normantienė portalui lrytas.lt sakė, kad šiemet Vilniuje ketinama suteikti paramą iš viso 96 vaikų stovyklas organizuojančioms įmonėms. Tai daugiausia mokyklos, organizuojančios dienos stovyklas, klubai, pavaldūs Švietimo departamentui.
Tiesa, paramos dydis kelia liūdną šypseną – 500-700 litų, kartais – 2000. Ką už tiek stovykla gali surengti – retorinis klausimas. „Šių metų biudžetas – lygiai perpus mažesnis nei praėjusių metų, todėl stovyklas galėsime paremti labai minimaliai“, - apgailestauja D. Normantienė.
Ar stovyklą remia savivaldybė ar struktūriniai fondai – kitaip tariant, ar ji turi virš savo galvos prižiūrėtoją, vien užmetęs žvilgsnį į skelbimą ar apsilankęs jos tinklalapyje nesužinosi. Tėvai turi tiesiog klausti.
Legali ar nelegali?
Tuo tarpu tokių stovyklų, kurios negauna valstybės paramos, programų kokybės niekas nekontroliuoja, ar tai būtų jogos, ar grožio vasaros stovyklos. Patys tėvai turi rinktis ir spręsti, tenkina juos tai, ką duoda stovykla, ar ne.
„Tai neformaliojo švietimo programos, kurias teikėjas vykdo savarankiškai ir savo nustatyta tvarka vykdo priežiūrą“, - sako R. Zuoza. D. Normantienė priduria, kad nepatenkinti tokiu atveju gali skųstis tik pačios stovyklą įsteigusios įstaigos vadovams. Jokios bendros institucijos, prižiūrinčios stovyklas, Lietuvoje nėra.
Tačiau ir šiose stovyklose, bet kuriuo atveju, privalo būti paisoma saugumo, higienos normų. Suprantama, jeigu jos legalios ir turi higienistų bei Maisto ir veterinarijos tarnybos leidimus. Taip pat jose dirbantys vadovai turi turėti pedagoginį išsilavinimą.
Kitas reikalas, jeigu stovykla iš viso nelegali. Pašnekovų žiniomis, Lietuvoje tokių ne viena, ir nelabai įmanoma šį procesą sukontroliuoti. Tokia stovykla neturės jokių pažymėjimų, tarp vadovų vargiai rasi kvalifikuotų specialistų.
„Tokių pasitaiko kaimo sodybose. Bet negali žinoti, kas ką sugalvos. Susirenka vaikų – ir dienos centras“, - sako R. Zuoza.
