Nors ir skamba pretenzingai, aukštos kultūros visuomenėse, sugebančiose vertinti kartų patirtį, toks darinys, neretai įtvirtinamas ir politiškai, nekelia nuostabos ir neskatina ieškoti užslėptos prasmės.
Lietuva per maža, kad jai parlamente atstovautų dveji rūmai, tačiau patariamą balsą turintis darinys, kurį bet kuri vyriausybė nesunkiai techniškai pajėgtų organizuoti, galėtų naudingai ir prasmingai funkcionuoti. Juo labiau, kad tam yra istorinis pagrindas, paskutiniu Lietuvos istorijos laikotarpiu susietas su Sąjūdžiu.
Prisimenu vieną pokalbį tarp Sąjūdžio remtų delegatų, grįžtančių iš Maskvoje vykusio liaudies deputatų suvažiavimo.
Buvo kalbama apie Lietuvos ateitį, niekas neabejojo, kad greitai bus priimti lemiami politiniai sprendimai, tuo džiaugėsi, bet ne visi planavo likti politinėje veikloje. Keletas žinomų ir Sąjūdžio sueigose aktyviai dalyvavusių menininkų prisipažino vis nekantriau laukiantys esminio Lietuvos apsisprendimo, kada pradės kurtis demokratinės partijos ir bus galima ramia sąžine vėl užsiimti savo pamėgtu darbu, kaip iki įsijungiant į Sąjūdžio veiklą.
Tačiau ne kartą buvo patikinta, kad ir grįžę prie įprastų darbų, sudėtingais valstybei momentais visada yra pasiryžę pasitarnauti valstybei jei ne aktyvia veikla, tai nors patarimais. Ir išreikšta viltis, kad būsimieji Sąjūdžio profesionalūs politikai, tapsiantys ir valstybės vadovais, jų nepamirš.
Lietuvoje ir už jos ribų, tokių žmonių, savo profesijos virtuozų, Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu ne scenos statistais vaikščiojusių, bet partijų nariais sąmoningai netapusių, buvo ir tebėra daug.
Jie, kaip ir anksčiau, domisi Lietuvos gyvenimo aktualijomis, bet savo įžvalgas šiuo metu reiškia retai. Jas bandė telkti dar formaliai egzistuojantis Sąjūdis, bet dėl pačios organizacijos aiškios politinės priklausomybės, išreikštos mintys didesnės įtakos visuomenei neturi.
Išmintingiems patarimams reikalinga ir atitinkama tribūna. Prieš pradedant privačios nuosavybės įtvirtinimą ir ypač didžiąją privatizaciją, kurios pasekmes jaučiame iki šiol, iš Seimo tribūnos skambėjo išmintingi patarimai neskubėti ir apgalvoti bent keletą variantų, bet protingos mintys paskendo politiniame triukšme.
Išmintis apima ne tik protingą, argumentuotą galvojimą, bet ir gyvenimo patirtį bei žmonių pažinimą. Sutelkto, neišbarstyto po konkuruojančią tarpusavyje žiniasklaidą, išmintingo kalbėjimo ir patarimo reikėjo daugeliu atveju, ir ypač tais, kurie reikalavo patirtimi pagrįsto žmonių psichologijos suvokimo.
Ir nesvarbu, kokia tema tai būtų: liustracija ar santykiai su lenkų tautine bendrija. Deja, du dešimtmečius buvo galvojama, kad optimalus sprendimo ieškojimas nėra pats svarbiausias politinių sprendimų elementas, ir galbūt net laiko gaišimas, kai viską sprendžia vos ne savaiminis ryžtingas grįžimas į Europą.
Tikslas kuo greičiau tapti euroatlantinių struktūrų nariais buvo toks aiškus ir nedviprasmiškas, jog prieš jį nublanko bet kokie priekaištai dėl skubotų reformų ar pirmieji skambučiai apie kylančias emigracijos bangas. Mačiau ir dalyvavau pristatant Ispanijoje išeivius iš Lietuvos kaip žmogišką investiciją į bendrą Europos šeimą.
Tačiau, kaip atsitinka visada po didelių tikslų šturmo, stoja tyla, kurioje anksčiau ar vėliau pasigirsta klausimas: o kas toliau? Koks dabar Lietuvos tikslas?
Aiškaus atsakymo negirdėti ir po devynerių metų buvimo Europos Sąjungoje. Ir netgi atvirkščiai – pagausėjo skeptiškų balsų. Ir ne iš Lietuvos priešų lūpų. Ar besąlygiškai priimdama Europos tapatybę, dar labiau integruojantis ES narėms, Lietuva nepraras savosios?
Nė vienas mūsų valstybės buvęs ar esamas vadovas dar nėra pasakęs, kaip jie įsivaizduoja ES ateitį ir kokios pozicijos derėtų ateityje laikytis – aktyvios tolesnės integracijos dalyvės ar stebėtojos?
Akivaizdu, jog ir didžiausio reitingo vadovai vieni patys į šį klausimą nepajėgūs atsakyti. To barjero neįveiks ir didžiosios partijos net kartu susėdusios, nes visuomenė įžvelgs arba vienos partijos primestą arba slapta sutartą interesą.
Sąjūdžio idealas buvo visiška atkurtos valstybės Nepriklausomybė. Bet ar tokia įmanoma dabartinės, nors jau ir savarankiškai pasirinktos, politinės raidos sąlygomis? Ir kokį atsakymą bepateiktų naujai ateinanti politikų karta, jis nebus pilnas be buvusių Sąjūdžio aktyvistų nuomonės. Nepriklausomos Lietuvos klausimas buvo yra ir bus susijęs su santykiais su Rusija ir šios šalies ateitimi. Kad ir kokias iliuzijas apie santykių „perkrovimus“ bepuoselėtų nauja karta, sąjūdinė karta Rusiją pažįsta geriau.
Kremlius, išskyrus trumpą B. Jelcino vadovavimo laikotarpį, iš esmės nepasikeitė. Rusijos dabartiniai vadovai siekia, nesvarbu kokios ideologijos ar paprasčiausiai, įžeistos ambicijos pagrindu, atkurti buvusią įtaką .
Rusijos viduje paskelbtas karas bet kokiai opozicijai, visuomeninėms organizacijoms ir verslui. Šiuo metu Rusijos kalėjimuose sėdi keli šimtai tūkstančių verslininkų. Pagal plačiai interpretuojamus baudžiamojo kodekso straipsnius gali būti nubausti bet kurie politinės valdžios kritikai, demonstracijų ir piketų dalyviai.
Užsienio politikoje taip pat skamba „šaltojo karo“ natos. Tik naivuolis galėjo manyti, kad strateginiame pietų Kaukazo regione Rusija leis šeimininkauti NATO aljansui.
Rusijos karas su Europa dėl energetinio dominavimo Lietuvoje dar tik įsibėgėja. Jis būtinai bus susietas su procesais ES ir galima Lietuvos pozicija. Norint suvokti geopolitines peripetijas, nepakanka gyvenimą matuoti tik naftos , dujų ar elektros kainomis.
Visumai suprasti reikia ir gyvenimo išminties. Buvęs Sąjūdis dar yra išskirtinė galimybė tos patirties nepraleisti pro ausis.
