Su Mantu susipažinome praėjusių metų pavasarį, kai žavus guvus jaunuolis viename Žmogaus teisių aktyvistų organizuotų seminarų kalbėjo apie translyčių asmenų teises, dalijosi su kitais dalyviais problemomis, su kuriomis susiduria translyčiai asmenys savo šalyse, didelį dėmesį skirdamas sveikatos priežiūros paslaugoms, kurių kokybe itin dažnai šie nusivilia.
Lietuva jau keletą metų nepriima lyties keitimo įstatymo, neįgyvendina Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, kuris įpareigoja Lietuvą reglamentuoti lyties keitimą, apibrėžti translyčių asmenų gydymo procedūras.
Tuo tarpu Europos Sąjungoje ši problema sprendžiama vis aktyviau. Šių metų pradžioje Švedija panaikino reikalavimą sterilizuoti asmenis, norinčius keisti lytį, Švedijos socialinės lyties pripažinimo įstatyme, sterilizuotiems asmenis pasiūlydama pinigines kompensacijas.
Lyties keitimas prasideda ne nuo medicininės intervencijos
„Transseksualumo (kitimo) mintis visada buvo su manimi. Visos mano dvejonės, mąstymas apie vyriškumą, mano kūną, lyties keitimą truko aštuonerius metus. Šis laikotarpis buvo itin sudėtingas, galiausiai supratau, kad mano mintys ir mano kūnas turi sutarti“, - apie save pasakojo pašnekovas.
Kalbėdamas apie kitimo pradžią Mantas prisipažino niekada rimtai nemąstęs apie veiksmų seką, tiesa prisiminė, kad galvojo apie hormoninį gydymą, krūtų pašalinimą, tačiau anot pašnekovo, viskas pasisuko kita linkme.
„Pirmojoje mano darbovietėje, po universitetinių studijų, elektroninius laiškus gaudavau į savo pašto dėžutę, kurios adreso pradžią sudarė vardas ir pavardė. Darbdaviai paaiškino, kad negalima naudoti slapyvardžių. Tuomet, praėjus pirmajai darbo savaitei, nusprendžiau pasikeisti savo vardą ir pavardę“, - pasakojo Mantas.
Po aštuonių mėnesių nuėjau pas savo viršininkę ir pranešiau apie apsisprendimą keisti lytį. Dvejus metus gyvenau tik pakeitęs vardą ir pavardę, nevartojau hormonų, man nebuvo atlikta jokių operacijų. Darbdaviai ir kolegos, nors ir dirbau valstybės institucijoje, reagavo ramiai, su jais nebuvo didesnių sunkumų. Taigi, tai buvo 2005 metai, o medicininį gydymą pradėjau 2006-aisiais“, - apie save pasakojo Mantas.
Anot pašnekovo, lyties keitimas – ilgai trunkantis procesas, kuris prasideda ne nuo medicininės intervencijos, o žymiai ankščiau, tad ir tikslios datos, anot vaikino, kuomet prasidėjo jo paties kitimas, nustatyti neįmanoma. Tai visą gyvenimą trunkantis procesas, nuolatinė, sąveikos su kitais naujajame socialiniame vaidmenyje pamoka.
Stengdamasis prisiminti iššūkius, su kuriais susidūrė per lyties keitimo procesą, Mantas užsiminė, kad tai sunkiausia pokalbio dalis, kadangi tenka prisiminti išgyvenimus, apie kuriuos nesinori kalbėti, norisi juos pamiršti.
Translyčio kasdienybė – užgauliojimai ir smurtas gatvėje
„Viena iš priežasčių, kodėl aš pradėjau gydymą, buvo ta, kad aš buvau jau apsisprendęs, kaip aš turėčiau atrodyti, kita vertus, aš nesijaučiau saugus gatvėje. Žmonės galėjo nutuokti apie mane, negalėjau pasitikėti jais tikintis, kad jie priims mane tokį, koks aš esu.
Jaunuoliai gatvėje priekabiaudavo prie manęs, patirdavau užgauliojimų. Negalėjau leisti to, ką daugelis transseksualų patiria - yra sumušami, išniekinamai gatvėse“, - apie sunkumus, su kuriais susidūrė lyties keitimo metu, pasakojo Mantas.
„Pamenu, mano vadovė itin dažnai painiodavo mano vardą, kviesdavo mane senuoju vardu. Aš tiesiog nereaguodavau, o kolegos klausdavo jos, į ką ji kreipiasi, tada ji pasijusdavo ne itin jaukiai ir pasitaisydavo“, - prisiminimais dalijosi jaunuolis.
„Sudėtingiausia buvo pasikeisti asmens dokumentus, kadangi šalyje, kurioje gimiau, nebuvo įmanoma pakeisti asmens dokumentų, kol asmuo, norėjęs pakeisti lytį, nebuvo sterilizuotas. Taigi, mano asmens dokumentuose buvo pakeisti vardas ir pavardė, bet ne žyma apie lytį“, - apie dokumentų keitimą pasakojo Mantas.
Vienas iš didžiųjų tų dienų iššūkių – keliavimas po pasaulį. Nepakeisti dokumentai, kuriuose žyma apie lytį nesutampa su vaikino išvaizda, apribojo jaunuolio keliones po pasaulį, ypač tokias šalis, kaip Rusija ar Jungtinės Valstijos, kuriose transseksualams taikoma kūno patikra, šie verčiami dalyvauti ne itin maloniose ir varginančiose apklausose.
Translyčiai turi teisę kurti šeimas
Anot pašnekovo, transseksualai, kaip ir kiekvienas iš mūsų, turi teisę kurti šeimas. Manto įsitikinimu, niekas negali reikalauti sterilizuoti transseksulų prieš jiems apsisprendžiant keisti lytį.
„Istorija mena, kai naciai XX a. šeštajame dešimtmetyje Švedijoje sterilizavo neįgalius asmenis tikintis, kad jie nebesidaugins“, - skaudžią istorijos tiesą priminė Mantas.
Iki keičiant lytį, transseskualai dažnai būna sukūrę šeimas, turi vaikų, bet itin retai sulaukia pagausėjimo naujoje šeimoje. Vis dėlto yra atvejų, kai po lyties keitimo transseksualai susilaukia palikuonių.
Gausu translyčių, kurie apskritai negalvoja apie reprodukciją. Viena vertus, tai lemia nusistovėjusi visuomenės nuomonė, kad transseksualai negali turėti vaikų, kita vertus, vartojami hormonai apsunkina apvaisinimo procesą.
„Aš turėčiau pamąstyti apie tai, - paklaustas, ar norėtų susilaukti vaikų, kalbėjo Mantas. – Įkopiau į ketvirtąją dešimtį, taigi, jei nuspręsčiau turėti vaikų, reikėtų atstatyti biologines kūno funkcijas – nutraukti hormonų vartojimą. Nebūtų taip paprasta, turėčiau apie tai pagalvoti. Tai rimtas ir atsakingas sprendimas.“
Mantas džiaugėsi, kad jis vienas iš nedaugelio tų, kurie išlaikė itin gerus santykius su savo biologine šeima. Žinoma, jiems nebuvo lengva, iš pat pradžių tėvai su vaiku nekalbėjo, stengėsi bendrauti labiau apie kasdienius dalykus, o ne apie lyties keitimą.
Prabėgo daug laiko, kai Manto mama ištarė mylinti jį tokį, koks yra, kad ji juo didžiuojasi. Šių žodžių iš savo artimųjų vaikinas laukė labai ilgai. Baigdamas pokalbį vaikinas tarstelėjo, kad daugelis tėvų taip ir nesugeba suprasti, susitaikyti su savo vaiko apsisprendimu, todėl vaiko ir mamos santykiai nutrūksta negrįžtamai.
