Kad Lietuvos nacionaliniame muziejuje tiek senų, tiek naujesnių eksponatų vitrinų nesaugo signalizacija, nėra iš piršto laužti plepalai.
Šią savaitę „Sostinės” žurnalistai, apsilankę muziejuje, tuo įsitikino patys: kilstelėjus vienos senos medinės vitrinos dangtį, po kuriuo puikuojasi reti archeologijos radiniai, nei signalizacija sucypė, nei salėje budėjusi darbuotoja pastebėjo.
Galėjai eksponatą griebti, pasikišti po skvernu ir neštis namo.
Muziejus seniai neremontuotas
„Nepratę skųstis, nors mūsų muziejus pastarąjį kartą remontuotas 1963 metais.
Niekas nenori pagelbėti pradėti remonto, nors Nacionalinis muziejus laikomas pačiu turtingiausiu Lietuvos muziejumi”, – kalbėjo muziejaus vadovė Birutė Kulnytė.
Paklausta, ar tiesa, kad iš muziejaus vitrinų gali eksponatus nugvelbti net visai nepatyrę ilgapirščiai, direktorė tai neigė.
„Tokių nuotykių nesame turėję. Nors iš tiesų – vitrinose signalizacijos nėra, bet kiekvienoje salėje yra prižiūrėtojos. Ir tai ne kokios nors pensininkės”, – sakė muziejaus direktorė.
Apie saugos būdus nepasakoja
B. Kulnytė patikino, kad net ir stokodami lėšų jie stengiasi, kad Nacionalinis muziejus būtų apsaugotas.
Apkarpant kitus šio muziejaus poreikius ir negaunant papildomai lėšų iš valstybės biudžeto, buvo sumontuoti judesio davikliai, signalizacija nuvesta į muziejaus langus.
„Nors vitrinos ir neapsaugotos, kai kuriuos eksponatus demonstruojame specialiuose stikliniuose kubuose, kuriuos atkelti ar pajudinti nėra lengva.
Turime ir kitokių apsaugos priemonių, bet apie jas kalbėti nenorėčiau”, – aiškino B. Kulnytė.
Kol muziejaus patalpos nėra šiuolaikiškai suremontuotos, pirkti kokią nors sudėtingą, brangią saugos įrangą, direktorės įsitikinimu, nėra prasmės.
„Mūsų muziejus tik iš išorės nėra apšiuręs, bet, kaip mes patys juokaujame, tai – tik papudruota nosis. Kad ir duotų valdžia pinigų saugos įrangai, jos nepirkčiau. Pirmiausia reikia suremontuoti vidaus patalpas”, – kalbėjo B. Kulnytė.
Iš vagystės nepasimokė
Buvęs ilgametis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas, dirbęs šalies policijos vadovu, o šiuo metu vadovaujantis vienai didžiausių Vilniaus saugos bendrovių Alvydas Sadeckas teigė, jog Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kaip ir kituose šalies muziejuose, iki šiol gali darbuotis ir visai nepatyrę vagys.
„Turint tokią apsaugą, kokia yra daugelyje Lietuvos muziejų, profesionalu būti net nereikia.
Ten sėkmė lydėtų ir paprastą mėgėją vagį. Tai didžiulė problema”, – dėstė A. Sadeckas.
Prisimindamas garsiąją 850 tūkst. litų įkainoto Saulės akmens vagystę iš Palangos gintaro muziejaus 2002-aisiais, patyręs kriminalistas apgailestavo, kad per daugiau nei dešimtmetį situacija muziejuose nepasikeitė.
„Jei 2002 metais Gintaro muziejuje būtų buvusi tinkama apsauga, tikrai to Saulės akmens niekas nebūtų pavogęs”, – kalbėjo A. Sadeckas.
Jo nuomone, daugelyje Vilniaus ir kitų šalies didmiesčių muziejų būtinos ne tik šiuolaikinės techninės saugos priemonės, bet ir profesionalūs ginkluoti apsaugininkai, kurie budėtų visą parą.
Apsaugos modernizavimo programą sustabdė
Daugiau nei prieš dešimtmetį Kultūros ministerijos pradėta vykdyti Muziejų elektroninės apsaugos modernizavimo programa dėl sunkmečio 2009 metais buvo sustabdyta.
Muziejininkai pasakojo, kad kai į kurį nors Vilniaus muziejų būdavo atvežami reti eksponatai iš užsienio, siekiant juos tinkamai apsaugoti būdavo sumontuojami detekciniai vartai.
Tai atskleidė įdomų faktą – tokiu būdu tikrinant muziejų lankytojus, iš jų, įeinančių į ekspozicijų sales, saugoti būdavo paimama nemažai savigynai išduotų ginklų.
„Vadinasi, lietuviai kasdien vaikšto apsiginklavę. Atrodo, kad jiems visai nesunku būtų ir kokį muziejų apiplėšti?” – sakė vienas žinomas sostinės muziejininkas.
