Abortų draudimas būtų labai blogai. Ne todėl, kad pats abortas yra nuostabus gėris, bet draudimų mes jau ir taip turime per daug.
Uždraudę abortus, neabejotinai pradės drausti lytinius santykius iki vestuvių, paskui – savęs tenkinimą rankos pagalba, o jau toliau ateis eilė nesveikam maistui ir gėrimams su burbuliukais. Galiausiai uždraus rėkiančią užsienietišką muziką ir visi turėsim klausytis laidos „Duokim garo“ ir Ventukų.
Beje, atskiru potvarkiu uždraus prie muzikos mirksinčias diskotekose spalvotas šviesas, kaip kadaise siūlė padaryti amžinatilsį daktarė Dr. Eugenija Šimkūnaitė, vadinta žiniuone – tos šviesos, sakė daktarė, nenatūralios ir numušinėja žmogaus natūralius biologinius ritmus; nenuostabu, kad jaunimas tose diskotekose puldavo bučiuotis ir visaip niurkytis, užuot gražiai bendravę.
Politikų pasirinkimas balsuoti taip, kaip jie balsavo, sukėlė tokį vėją ne todėl, kad toks pasirinkimas būtų netikėtas. Politikai balsavo taip, kaip būtų laukę jų rinkėjai. Suprantate, politikai yra rinkėjų valios ir lūkesčių reiškėjai (ir būtent todėl mes jau anksčiau turėjome labai sėkmingai rinkimuose pasirodžiusią partiją, kuri žino kaip - su pažadais, kad netrukus minimali alga viršys vidutinę, ar kad vidutinė bus didesnė už maksimalią, ar šiaip, kad bus daugiau pinigo visiems, dabar jau tiksliai neatsimenu).
Vėjas sukilo, nes miesto elitui buvo priminta, ir gana grafiniu būdu, kad Lietuvos tikrieji lūkesčiai, idealai ir vertybės yra ne tokie, kaip kartais atrodo jauniems idealistams ir fiziškai pasenusiems, bet nuo gyvenimo patirties įsisavinimo izoliuotiems moralizavimo fronto kariams.
Norėjau sakyti: „metas nustoti reiškus nuostabą“, bet nesakysiu, nes vis tiek nenustos.
Tiesiog ekologiniuose turgeliuose perkantys, gyvą alų geriantys, Vietname atostogaujantys, atsakingai vartojantys, po savęs nešiukšlinantys (ir šiukšlintojus policijai skundžiantys), arthauzo kiną žiūrintys ir užsienio kalbomis skaitantys Lietuvos progresyvieji labai greitai pamiršta, kokia yra Lietuva, su kuria jie yra po tuo pačiu stogu.
Jie retsykiais susiliečia su ja šeimos iškilmėse, kur suvažiuoja giminės nedraustais automobiliais, kosinčiais baltarusišku dyzelinu, ir patys kosintys kontrabandinių cigarečių dūmą. Taip, tie patys, kurių giminaitė Danutė dirba ligoninėje ir iš ten vagia paklodes, o kai jie patys atsigula į tą pačią ligoninę, jie piktinasi, kad viskas išvogta, ir paklodes reikia atsinešti patiems. Gerai, kad namuose tų paklodžių yra: Danutė atnešė.
Tose šeimos iškilmėse provincijoje jie nesilaužydami su visais išgeria saldaus putojančio vyno („Dieve mano, jeigu man dar reikės tą šampūną gerti, pasakysiu visiems, kad aš blaivininkas pasidariau“, - pasakoja jie paskui savo elitiniams draugams), o paskui grįžta namo į Vilnių ir vėl įsivaizduoja, kad gyvenimas yra toks, kaip pavaizduotas reklaminiuose leidiniuose iš tų nevyriausybinių pelno nepasiekiančių organizacijų, kur darbo metu prie kompiuterių sėdi (vos nepasakiau „dirba“) jie patys arba jų sutuoktiniai.
Jie visi laiko geru tonu pasakyti ką nors bjauraus apie Seimo narį Petrą Gražulį, tačiau tiesa yra ta, kad P. Gražulis ir jo trankios viešumo kampanijos, kovojant su jam nepatinkančiais dalykais, yra arčiau Lietuvos proto ir širdies vidurkio, negu aukštųjų mokyklų profesorių lingavimai galva. Ateis nauji Seimo rinkimai, ir jį vėl išrinks be didesnio vargo, o intelektualai galės gūžčioti pečiais.
Jie dar bandys sakyti: „kas tas Gražulis, nežinau tokio“, lyg bandydami atlikti ritualinį politiko suniekinimą: juk negali būti sėkmingas toks politikas, kuriuo niekas nežino. Čia taip pat, kaip sakyti „kas tas Užkalnis“, „kas ta Natalija Bunkė“, slapčia tikint, kad tai padės šiems asmenims dingti iš televizorių ekranų ir spaudos puslapių. Pakartokim daug kartų, kad jis nerūpi ir niekam nežinomas, paskelbkim nykstančia mažuma, ir, žiūrėk, ilgainiui tikrai išnyks.
Tai užkeikimų paprotys: jį praktikuojantys žmonės dažnai garsiai skelbiasi nesą religingi, bet yra, net patys to nesuvokdami, būna prisirišę prie antgamtiškų ritualų, kaip distancinis priešo sumenkinimas primityviose kultūrose.
Lietuvos žmonių vidurkis gali mums labai nepatikti, tik Lietuvos nepasirinksi – ji yra tokia, kokia yra, pakankamai tamsi, nelabai kuo besidominti, skaityti nemėgstanti, reakcinga, primityvi, įtari ir noriai mintanti jei ne TV serialais, tai istorijomis apie degantį vandenį arba aštuonias rankas (jei klausiate - kiek aš dar kartų minėsiu aštuonias rankas savo rašiniuose, tai apsišarvuokite kantrybe: prieš tūkstančius metų užrašyti bibliniai siužetai apie dangiškąją maną, degantį krūmą ir nematoma ranka padarytą užrašą ant sienos Babilono rūmuose yra tokie įtaigūs, kad ligi šiol vartojami bet kuria tinkama proga; mūsų proanūkiai irgi žinos apie aštuonias rankas, ir apie psichotropines antklodes).
Tais laikais, kai dažnai keliaudavau su darbais į Vašingtoną, ir tokiame miestelyje Virdžinijos valstijoje susitikinėjau su įvairiais užsienio politikos žinovais, vienas Rusijos žinovas pasakė pribloškiantį teiginį apie Kremliaus vadovą Vladimirą Putiną.
Visi, sakė jis, įsivaizduoja Putiną kaip itin radikalų, nepalenkiamą, Vakarų ir jų vertybių nekenčiantį demokratijos priešininką. Tačiau nebūtina būti labai įžvalgiu mokslininku, kad žinotum, jog V. Putinas yra liberalesnis, vakarietiškesnis, demokratiškesnis ir atviresnis už 90 proc. savo šalies piliečių. Jie norėtų ne mažiau karingos retorikos prieš Vakarus, o daugiau. Ne mažiau kalėjimo žargono, o daugiau. Jiems norėtųsi ne išlaisvinto iš kalėjimo oligarcho, o daugiau pasodintų. Jiems V. Putinas atrodo pernelyg santūrus ir korektiškas.
Taip ir su politikais. Jei jūsų mėgstamas politikas balsavo keistai ir jums nepriimtinai, arba net skandalingai, neskubėkite nuo jo atsižegnoti: tiesiog jūs ne vienintelis jo rinkėjas. Pasižiūrėkite į kitus, kurie jį išrinko, ir pasistenkite jei ne pamilti juos, tai bent jau pripažinti, kad jie tokie yra. Tai nėra labai malonu ar lengva. Gali šiek tiek supykinti.
Tačiau suaugusiam žmogui yra reikalingas gebėjimas suprasti, kad demokratija dažnai reiškia tam tikrą bendrybę su žmonėmis, su kuriais jums nesinorėtų net į vieną lauką tūpti, kad atliktumėt gamtos reikalą.
Dar vienas dalykas dėl šio pasiūlymo: Lietuvą galima ne užjausti dėl pasiūlymo kriminalizuoti abortus, o pasveikinti pasiekus civilizuoto pasaulio lygį, kur šis klausimas – panašiai, kaip ir gyvų organizmų klonavimas, narkotikų legalizavimas, eutanazija – yra visuomet toks, kurio lengvai ir be protestų niekas neišsprendžia.
Bet kuri sritis, kur žmogus susiliečia su gyvybės ar proto kūrimo, keitimo galiomis – kurios tradiciškai yra Dievo kompetencija – niekada nebus lengvai ir be pykčio išspręsta. O gal gero sprendimo apskritai nebus.
