Prieš 25 metus išrinktą Sąjūdžio iniciatyvinę grupę sudarė 35 asmenys.
Dalis jų nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje ėjo aukštas pareigas, o kiti visai pasitraukė iš politinės veiklos. Pastarąjį kelią pasirinko ir vienas garsiausių šalies teatro ir kino aktorių Regimantas Adomaitis.
– Kokius prisiminimus apie 1988 metų birželio 3-iąją išsaugojo jūsų atmintis? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo R.Adomaičio.
– Ta diena man visiškai neišliko atmintyje. Nebuvau Lietuvoje – viešėjau Armėnijoje. Nedalyvavau ir susirinkime, kuriame buvau už akių išrinktas į iniciatyvinę grupę. Kažkas paskambinęs pranešė šią žinią žmonai, o ji – man.
Grįžus nekilo jokių abejonių. Ėmėme rinktis Žemutinės pilies teritorijoje pusiau griuvėsiais paverstuose buvusiuose Pionierių rūmuose. Jautėmės kaip kokie pogrindininkai: mes – šalia pilies, o aplinkui šmirinėja kagėbistai. Išėję apsižvalgydavome, ar mus seka, ir spėliodavome – ims mus tuoj pat ar dar ne dabar.
– Ar tuomet jautėte, kad kuriate naują Lietuvos istoriją?
– Tikrai tokio jausmo nebuvo. Viskas vyko natūraliai, nesijautėme jokiais istorijos kūrėjais.
Jau buvo „perestroikos” laikai ir buvo leidžiama šiek tiek daugiau nei anksčiau.
Tuo metu buvau Teatro sąjungos pirmininkas. Nusprendžiau pas mus apgyvendinti Sąjūdį ir dėl to net nesulaukiau priekaištų iš kompartijos centro komiteto.
Beje, leidome Sąjūdžiui naudotis mūsų patalpomis laikinai, bet jo žmonės, įkėlę koją, jau nenorėjo išsikelti. Vėliau, kai jau nevadovavau Teatro sąjungai, mus pačius iškeldino.
– Jūs visą gyvenimą pirmiausia buvote aktorius.
Gal veikla Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje dabar jums tėra epizodas?
– Sąjūdžio, jo mitingų pamiršti neįmanoma. Labai vertinu ir gerbiu šį judėjimą, sutelkusį visą visuomenę. Tik gal kai kurie Sąjūdžio veikėjai perlenkia lazdą sau priskirdami Sovietų Sąjungos sugriovimo nuopelnus.
Jei 1991 metais nebūtų žlugęs pučas Maskvoje, dar neaišku, kaip viskas būtų baigęsi ir kur mes šiandien būtume. Jei iš viso dar būtume.
Žinoma, aš nebuvau politikas, niekada į politiką, valdžią ir nelindau. Pats gyvenimas mane įtraukė į Sąjūdį, bet vis viena netapau tikru politiku.
Vėliau visa iniciatyvinė grupė tapo kandidatais į Seimą. Paprašiau mane išbraukti iš šio sąrašo. Maniau, kad šį darbą turi dirbti ekonomistai, teisininkai.
Ir dabar aš laikausi nuomonės, kad jeigu eini dirbti į parlamentą, turi išmanyti valstybės valdymo sritis.
– Ne visi iniciatyvinės grupės nariai išmanė, kaip valdyti valstybę. Ar nežvelgėte į juos skeptiškai?
– Nė vienas jų manęs labai nenuvylė, nors skeptiškų minčių sukeldavo aktorių persikraustymas iš teatro į Seimą.
Juokinga būdavo žiūrėti, kai jie stengdavosi pasirodyti labai daug išmanantys, o iš tikrųjų tik keldavo skandalus. Žinoma, ne vien aktoriai taip elgdavosi, bet man savos profesijos žmonės labiau krisdavo į akis.
– Jei žmogaus gyvenime būtų galimybė atsukti atgal laiką ir rinktis iš naujo, ar vėl bristumėte į tą pačią upę – Sąjūdį?
– Tris kartus kartoju: „Žinoma, žinoma, žinoma!” Sąjūdis atitiko mūsų ilgai slėptus siekius, slaptas viltis vėl kada nors gyventi laisvoje Lietuvoje.
Palankiai susiklosčius aplinkybėms, Sąjūdis pasinaudojo istorine galimybe, ir įvyko nepriklausomybės stebuklas.
Be abejo, dabar Lietuvoje justi daug nusivylimo. Bet taip jau būna po revoliucinių permainų. Po Didžiosios prancūzų revoliucijos revoliucionieriai irgi vienas kitam kapojo galvas.
Sąjūdžio laikais buvome pernelyg naivūs manydami, kad po kelerių metų gyvensime vos ne kaip amerikiečiai. Neišvengiamai ateina neišsipildžiusių vilčių metas. Tokias nuotaikas stiprina ir ne visai protingi mūsų politikų žingsniai. Bet žvelgiu į tai kaip į natūralų reiškinį, nors ir apgailestauju, kad yra ne taip, kaip norėtųsi.
– Esate istorinis optimistas ir tikite šviesia Lietuvos ateitimi?
– Aš nelabai tikiu net žmonijos ateitimi. Kada nors nebeliks ir Žemės planetos, gal tik koks apanglėjęs rutuliukas kosmoso platybėse. Bet gyvename ir džiaugiamės šia gyvenimo akimirka, negalvodami, kas bus po tūkstančių metų. Tik žavinga akimirka nesustoja. Juo labiau turime ja džiaugtis, nes, kaip sakoma, gyvenimas yra gražus.
