Nors tai ir politiškai korektiška, nes kiekvienas juokaujame apie savo tautinius stereotipus, techniškai abu parašėme netiesą – jokie mygtukai niekur nedingsta. O mes, lietuviai, kasdien patinkinam begales vaizdų ir įrašų - nuo įkyraus reklaminio šlamšto ir salstelėjusių vaizdelių su nuvalkiotomis išminčių citatomis iki šviežių naujienų portalų pranešimų.
„Patinka“ pakeitė mus labiau, negu galėjome tikėtis tuomet, kai interneto socialiniais tinklais naudojosi tik informacinėmis technologijomis besidomintys paaugliai. Žodžiu ar raštu pasakyti, kad džiaugiamės kito žmogaus sėkme, pagirti ir paskatinti visada buvo sunkiau, negu palydėti paniurusio katino (angl. grumpy cat) žvilgsniu. Dabar jau nebe.
Tas lengvumas vienu kompiuterio pelės ar piršto jutikliniame ekrane paspaudimu išsakyti palankų santykį su aplinka persikėlė ir į nevirtualų pasaulį. Dar netapome tokie atsipūtę, kaip Pasaulio lietuvių ekonomikos forume viešintis buvęs Bogotos meras ir kandidatas į Kolumbijos prezidentus Antanas Mockus, bet šiaurietišką ir posovietinį uždarą lietuvio tipažą jau pakeitė kažkoks naujas, gerokai laisvesnis, kurio esminius bruožus dar tik mokomės įžvelgti.
Ančios ežero pusiasalyje įsispraudusiame Veisiejų miestelyje savaitgalį prasidėjęs „Sidabrinės gervės naktų“ kino po atviru dangumi festivalis vėlavo prasidėti beveik valandą, jauni aktoriai akivaizdžiai tempė laiką, kol galų gale organizatoriai kreipėsi į žiūrovus, gal kas iš jų netyčia turi HDMI jungties kabelį ir jau nepamenu kokios rūšies adapterį. Užuot nušvilpę ar pasišaipę iš tokio prašymo, veisiejiečiai, daugiausia gimnazistiško amžiaus jaunimas, netrukus viską kažkur suieškojo, ekranas nušvito. Ir net kai jame buvo rodoma ne paties lengviausio turinio dokumentika, emocinga žiūrovų reakcija liudijo, kad susirinko jie ne iš neturėjimo kur nueiti.
Nesugebėjimas permainų sraute matyti ne tik pavojus bei grėsmes, bet ir atsiveriančias galimybes, ypatingai atsiskleidė Sąjūdžio 25-mečio kalbose bei rašiniuose. Visi bando parsitempti Sąjūdžio karstą ar jo dalį į savo stovyklą, betrūksta, kad dėl jo susipeštų. Pradedant LSDP, kurios pirmtakė Lietuvos komunistų partija su Sąjūdžiu varžėsi dėl politinės galios. O dabar galima kviesti prisiminti, kad „Sąjūdžio veiklos programa didžiąja dalimi rėmėsi socialdemokratinėmis idėjomis“.
Per tautininkiškus Tomo Baranausko apgailestavimus „Balse“, kad, jo manymu, minime pralaimėjusio Sąjūdžio jubiliejų, nes nebeišpirktumėm, kaip anuomet, trišimtatūkstantinio romantizuotos A. Šapokos „Lietuvos istorijos“ tiražo, o šūkis „Lietuva – lietuviams“ prilyginamas nacizmui ir fašizmui. Iki pat garbaus amžiaus vis akivaizdžiau įveikiamo 1988–1990 metų Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininko profesoriaus Vytauto Landsbergio, nesugebėjusio suprasti, kad Algio Ramanausko jam dedikuotas eilėraštis ir jo paties velioniui aktoriui Vytautui Šapranauskui skirtas kūrinys skaitytojų suvokiami kaip lygiaverčiai. O juk tai ir yra sovietmečio hierarchinių struktūrų sugriovimo siekusio Sąjūdžio tikslo užbaigimas. Ne raudonųjų stabų pakeitimas naujais tautiniais, o visiškas išsilaisvinimas nuo jų galios varžyti mus.
Pradiniame Sąjūdžio etape jis išjudino visuomenės gebėjimus diskusijose ieškoti naujų ar uždraustų senų tiesų. Savo teiginius reikėjo įrodyti ir pagrįsti, o ne priblokšti bei užtildyti oponentus savo autoritetu. Po 25 metų ši Sąjūdžio tradicija prasiveržė per interneto socialinius tinklus ir jau nebegali būti užslopinta net ir pavadinant ją „patyčių kultūra“. Akademinės diskusijų kultūros čia neverta ieškoti, kaip nepasigedome jos ir plaikstantis Sąjūdžio vėliavoms.
V. Landsbergis savo jubiliejinėje kalboje Sąjūdžio nuopelnu bent jau įvardijo „visuomenės atvirumą, minčių ir veikimo laisvę“. Kiti Sąjūdžio signatarai apie laisvę užsimena vis rečiau. O jei ir užsimena, tai tik kaip apie grėsmių bei pavojaus šaltinį. Prieš 25 metus jie gerokai labiau pasitikėjo laisvų savo šalies piliečių sugebėjimais teisingai apsispręsti ir sveika nuovoka. Gal todėl, kad buvo 25 metais jaunesni?
