Įvairiausios konferencijos ir pamokslai vyksta kone kas mėnesį. Jau įprasta, kad toks malonumas kainuoja nepigiai. Tačiau tiek kainomis, tiek užmojais visus pralenkė savaitgalį Kauno „Žalgirio” arenoje vykusio „Forum One” rengėjai.
Bilietas į šį renginį, skambiai pavadintą didžiausiu lyderystės forumu Rytų Europoje, kainavo nuo 697 iki 9997 litų. Atrodytų, sumokėjus tokius pinigus tiesiog privaloma gauti patarimų, kad vos juos išklausius verslas eitųsi kaip iš pypkės.
Patarimų tikrai nestigo. Antai forumo žvaigždė „Virgin” kompanijos įkūrėjas R. Bransonas dėstė, kad norint sulaukti sėkmės visiškai nereikia jokio universiteto diplomo.
Bepigu jam: net ir nebaigęs jokios aukštosios mokyklos šiame renginyje britas tapo Kauno technologijos universiteto garbės daktaru.
Amerikietis W. Lamas, įkūręs restoranų tinklą, aiškino, kad jo sėkmės priežastis – kontaktai su žmonėmis. Ar galima tai pritaikyti Lietuvoje? Sužinojęs, kad mūsų gerokai mažiau nei 12 milijonų, jis tik purtė galvą.
Kiti verslo mokytojai net nesivargino dalyti kokių nors receptų. Užteko pašūkauti nuo scenos, kad svarbiausia – norėti būti lyderiais, tuomet viską galima pasiekti.
Sunku įsivaizduoti, kuo lietuviams galėtų pagelbėti kad ir garsiausi verslo pasaulio autoritetai, jei prieš atvykdami į mūsų šalį jie tėra girdėję jos pavadinimą viena ausimi, o daugiau – beveik nieko.
Apie tai, kad konkurencija mažoje vidaus rinkoje milžiniška, o prasibrauti į eksportuotojų gretas reikia labai daug pastangų, tokie pranešėjai greičiausiai net nenutuokia. Todėl ir jų patarimai – kad ir skambūs, bet daugiausia beverčiai.
Šiuo atveju pradedančiųjų mokytojais galėtų tapti sėkmingai besidarbuojantys Lietuvos verslininkai. Bet ne vienas jų visas jėgas skiria savo kasdieniam darbui, o visuomeninei veiklai dažnai net nelieka laiko.
Geriausiu atveju įsitraukiama į kokią nors paties verslo interesus ginančią lobistinę organizaciją.
O jei, neduok Dieve, verslininkas sumano pasukti į politiką ir mėgina ten pritaikyti savo patirtį, kaipmat sulaukia atkirčio – neva nusitaikė į šiltą kėdę vien tam, kad gautų sau naudos.
Tuo metu pačių valstybės institucijų verslumo skatinimo renginiai dažniausiai vykdomi vien tam, kad kas nors padėtų varnelę – esą padirbėjome.
Žinoma, ir Lietuvos verslo pasaulyje yra malonių išimčių – žmonių, kurie negaili nei laiko, nei jėgų, nei pinigų norėdami patarimais padėti kitiems.
Nemažai tokių verslininkų dalyvavo šįmečiame Pasaulio lietuvių ekonomikos forume. Būdami neatitrūkę nuo savo šalies gyvenimo, jie dėstė ne abstrakčias teorijas, o konkrečius pasiūlymus.
Šios idėjos buvo skirtos tiek verslu besidomintiems piliečiams, tiek valstybės institucijoms.
Mat pastarųjų klaidos ar paprasčiausias neveiklumas dažnai tampa kliūtimi plėtrą planuojančioms Lietuvos bendrovėms bei galimiems investuotojams iš užsienio.
Apie užsienio investicijas nuolat kalbama kaip apie kone vienintelį išsigelbėjimą. Svetimos kompanijos viliojamos įvairiomis lengvatomis, kurios kertasi netgi su įstatymo raide ir dvasia.
Be abejo, užsieniečių kuriamos laboratorijos, gamyklos ar net skambučių centrai Lietuvai duoda daugiausia naudos. Tačiau kažkodėl daug rečiau kalbama apie būdus, kurie paskatintų mūsų šalies verslininkus daugiau investuoti savo valstybėje.
Ne paslaptis, kad trumparegiška buvusios Vyriausybės politika privertė nemažą dalį lietuviško kapitalo bėgti ten, kur mokesčiai – mažesni. Kol kas pernelyg daug pastangų sugrąžinti visa tai į Lietuvą nerodo ir dabartiniai valdantieji.
Antai investuotojus vienijančių organizacijų įrodinėjimai, kad būtinos atlyginimų ribos, nuo kurių nebereikėtų mokėti „Sodrai”, jau daug metų atsimuša kaip žirniai į sieną.
Pasaulio lietuvių ekonomikos forume valdžios atstovai dalyvavo tik tam, kad trumpam pasirodytų. Net jo globėja prezidentė D. Grybauskaitė apsiribojo sveikinimu iš ekrano, pati atvykti nesiteikė.
Tai, ką kalbėjo ir siūlė verslininkai, valstybės atstovams mažai terūpėjo.
Išskyrus aktyviai Lietuvos privalumus vardijusią viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje” vadovę M. Dargužaitę. Tik bėda, kad ji – daugiau vykdytoja nei sprendimų priiminėtoja.
Tad kol kas verslas ir valstybė žengia skirtingais keliais, kurie labai retai susikerta.
Tokia padėtis labai pavojinga. Mat atsigavimo po finansų krizės daigai dar pernelyg gležni, kad galėtume kalbėti apie tikrąjį ekonomikos pavasarį.
Be normalaus dialogo nebus ir protingų, visas puses tenkinančių sprendimų.
O kol to nėra, apsukrūs įvairių seminarų rengėjai gali toliau pelnytis: kviesti „žvaigždes”, kurios už didžiulius honorarus atvyksta mokyti atsilikėlių. O gal neretai tokie ir esame, jei užsidarome savo kiaute ir negirdime vieni kitų?
