Kaunas – miestas prie degalinės. Taip vilniečiai mėgsta apibūdinti buvusią laikinąją Lietuvos sostinę.
Kauniečiai atsikerta, kad Vilnius – Portugalija. Toks apibūdinimas prigijo greičiausiai dėl to, kad ši šalis yra Europos žemėlapio kampe. Dar manoma, kad šis posakis atsirado todėl, jog keliautojas Kristupas Kolumbas buvo portugalas. Tad Vilniuje gyvenantys ne grynakraujai lietuviai, o lenkai ir rusai taip pat pravardžiuojami portugalais.
Kauniečiai ir vilniečiai nuolat mėgsta pasišaipyti vieni iš kitų, rašo "Lietuvos rytas".
Apie tai, kas skatina tai daryti, kas Kaunui kuria neigiamą įvaizdį ir ar turime kuo didžiuotis, kalbėjomės su nuolat tarp Vilniaus ir Kauno gyvenančiu istoriku A. Kulakausku.
– Kaip manote, kodėl sostinės ir buvusios laikinosios sostinės gyventojai mėgsta pašiepti vieni kitus?
– Pomėgis traukti per dantį kitų miestų gyventojus įsigalėjęs daugelyje šalių. Pavyzdžiui, lygiai tokie patys pasišaipymai vyksta tarp dviejų Rusijos miestų – Maskvos ir Sankt Peterburgo. Vieni didžiuojasi, kad turi realią valdžią, kiti – kad yra Rusijos kultūros sostinė.
Pasišaipyti vieni iš kitų mėgstantys žmonės vargu ar patys rimtai vertina šias kalbas. Tiesa, vienas kitas fanatikas yra. Tačiau sveiko proto žmonės tai vertina kaip pokštus.
Manau, kad tikri vilniečiai Kauną mėgsta ir jo nepeikia. Tačiau juk iš kartos į kartą gimusių vilniečių sostinėje, manau, yra mažiau, nei iš kitur, ypač iš Kauno persikėlusių žmonių.
Greičiausiai persikėlėliai kurdami pašaipius juokus turi nevisavertiškumo kompleksų. Nori pabrėžti, kad apsigyvenę Vilniuje jaučiasi geriau, yra pranašesni.
15 metų gyvenu bei dirbu ir Kaune, ir Vilniuje. Įstrigo traukinyje išgirstas pagyvenusių moterų pašnekesys. Viena neseniai sostinėje apsigyvenusi ponia Kaune likusiai draugei pasididžiuodama pasakojo, kad Vilniuje kur kas geriau, vien kavinių daug veikia.
Kaunietė paklausė: „O ar buvai bent vienoje?“ „Vilnietė“ prisipažino, kad ne.
Tai puikus pavyzdys, kaip žmonės nori pasididžiuoti tuo, ko iš tikrųjų nėra. Suveikia konkurencijos principas: tai, ką turiu, yra gražesnis, geresnis dalykas.
– Vilniečiai iki šiol šaiposi, kad kauniečiai meru buvo išrinkę Vytautą Šustauską, keistų poelgių yra padaręs ir dabartinis vicemeras Stanislovas Buškevičius. Valdininkai palaimino, kad mieste būtų iškabinta reklama, sakanti, kad ir Kaune gyventi galima. Ar prie prasto miesto įvaizdžio neprisideda patys Kauno gyventojai?
– Klounų politikoje visada buvo ir bus. Jie žmonėms suteikia malonumą palaidyti liežuvius. Tada mažai kas prisimena, kad mero rinkimai yra netiesioginiai. Taip susiklostė politinių partijų žaidimas.
Kalbant apie valdininkus, Kaune pasigendu racionalios savivaldos. Panašaus dydžio kaip Kaunas Slovakijos sostinėje Bratislavoje veikia 5 savivaldybės. Kiekviena atsakinga už konkrečius ūkinius dalykus. Vieni rūpinasi keliais, kiti tiltų tiesimu, treti – šiukšlių konteineriais.
Pas mus viskas sutelkta vienoje savivaldybėje. Valdininkai sako, kad visoms sferoms trūksta pinigų, todėl niekas iki galo nepabaigiama. Statybos, gatvių remontai trunka metų metus, kol vėl prireikia remontų.
Net įkurtos seniūnijos atsiskaito ne gyventojams, o valdininkams. Ar tai patogu žmonėms? Ne, tai paranku valdžiai.
Per radiją kalbėdamas vienas Kauno meras paskambinusiai ir dėl šiukšlių kieme pasiskundusiai bobutei žadėjo padėti. Bet ar tai mero darbas? Ar verta didžiuotis, kad meras sutvarkys šiukšlyną? Tai ne jo, o kitų ūkinių padalinių reikalas. Todėl mums būtina decentralizuoti savivaldą.
Nors naujas taisykles pamažu kuriame, bet mentalitetas, seni stereotipai nesikeičia. Reikia, kad pasikeistų bent dvi kartos, praeitų 30–40 metų, kad valdžia suvoktų: dirba ne sau, o turi tarnauti žmonėms.
Demokratija neužtikrina, kad visi bus sąžiningi. Ji yra įrankis greitai atpažinti nesąžiningumą, užkirsti jam kelią. Bet to reikia išmokti.
– Ką reikšminga kauniečiai yra padarę visai šaliai?
– Pradėjus formuotis šiuolaikinei Lietuvos valstybei tai buvo didžiausias katalikiškas tautiškas centras.
Būtų įdomu suskaičiuoti, kiek kultūros, ekonomikos ir kitų sričių asmenybių per 60 metų kilę iš Kauno. Manau, kad tikrai daugiau nei iš Vilniaus.
Kaunas yra ir miestietiškos kultūros židinys, miesto kultūra į Lietuvą ėjo iš Kauno.
Tarpukariu Kaune atsirado išskirtinė moderni architektūra. Tokio dydžio mieste jos koncentracija tikrai didelė ir vertinga.
Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas ne veltui stengiasi, kad ji būtų įtraukta į pasaulio vertybių saugotinų objektų sąrašą. Tai ne iš piršto laužtas noras, o tikra vertybė.
– Ar turime kuo didžiuotis šiandien?
– Paskaičiavau, kad važinėti į Kauną, kurį vadinu atsargine sostine, dėstyti neapsimoka. Todėl kai aplinkiniai klausia, kas traukia į šį miestą, atsakau, kad laisva dvasia.
Vilniuje specifinio gyvenimo stiliaus nėra. Kaunas jį turi. Labai aktyvios įvairių sferų bendruomenės – architektai, fotografai, muzikantai, akademinis sluoksnis.
Pavyzdžiui, Vilniuje veikė organizacijos „Santara-Šviesa“ klubas. Bet ilgainiui išnyko. Kaune ši organizacija gausi, veikia net jaunimo skyrius. Vilniečiai patys vyksta į Kauną.
Kaune draugijų gyvenimas tikrai aktyvesnis.
