Nesunku pastebėti, kad net savo pasišiaušusia povyza prezidentė tarsi sako, jog valstybė yra valdoma ne pranešimais, bet visiškai kitais būdais.
Savo ruožtu suprantama, kad toks atsainumas kaip užkrečiama nuotaika (kaip žiovulys) palaipsniui persiduoda platesnei publikai, o pastaruoju metu net politologams, kurių kasdienę duoną prezidentinio pranešimo įvykis tarsi ir turėtų paįvairinti - kaip razina ar dar aštresnio prieskonio ingredientas.
Kita vertus, klausantis prezidento pranešimų Seime, metai iš metų, iškyla platesnio pobūdžio klausimas – kokiomis ekspertinėmis pajėgomis prezidentūra turi galimybes pasinaudoti įvertindama prabėgusių metų pasiekimus, įvardindama išryškėjusias problemas ar nubrėždama gaires ateičiai.
Kyla įspūdis, kad intelektiniai resursai čia yra riboti, nežiūrint to, kokie lojalūs ir patyrę, pagaliau kompetentingi savo sferoje gali būti atskiri patarėjai.
Iš tiesų, kaip atrodo, strateginio planavimo pajėgos įvairių komisijų pavidale labiau koncentruojasi aplink Vyriausybę (nors labai dažnai tai yra tik imitacinio pobūdžio procesas), prezidentūrai nerodant didesnio noro ar neturint finansinių išteklių suburti aplink save aukšto lygio ekspertų akademikų grupę kaip savotišką smegenų trestą ar kažką panašaus.
Tačiau, apsidrausdamas pažymėsiu, kad toks bendresnio pobūdžio pastebėjimas savo ruožtu visiškai nereiškia, kad neva, kaip kartais jau linkstama manyti, prezidentės metinis pranešimas yra tik retorikos pratybos, ritualizuota iškalbos meno demonstracija, - čia išties kartais svarbiau tampa ne tai, kas buvo pasakyta, įvardyta pagal formalias žanro taisykles, bet ir tai, kas nepasakyta, nutylėta.
Kita vertus, kaip parodė šiandienis pranešimas, ypač svarbu tai, kas tokiu atveju būna pasakoma su tam tikru pertekliumi, truputėlį perspaudžiant.
Kaip teisingai buvo spėta iš anksto, prezidentė D. Grybauskaitė perskaitytame pranešime didžiausią dėmesį skyrė artėjančio Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai iššūkių aptarimui ir, be abejo, - tai būna kiekvieną kartą - teisėsaugai.
Tačiau prezidentė parodė, kad nėra taip jau visiškai nuspėjama, kaip daugelis politologų paprastai mano, šįkart išties driokstelėdama nelauktu tautiškumo retorikos potvyniu, pasisakydama su daugeliui žmonių mielu patosu nacionalinių vertybių puoselėjimo labui.
Be jokios abejonės, toks valstybės vadovės žongliravimas tautinės retorikos figūromis sulauks prieštaringų vertinimų, tačiau sunku bus paneigti faktą, jog D. Grybauskaitė pirmą kartą savo karjeroje išplėtotu pavidalu pademonstravo kažką panašaus į ideologinės formos pojūtį, sugebėjimą idėjiškai įvilkti, ideokratiškai motyvuoti savo interesus. Tai šį prezidentės pranešimą daro išskirtiniu įvykiu tarp kitų JE pranešimų Seime.
Kalbant labiau ciniškai, ta proga galima būtų pastebėti ir tai, jog prezidentė pradėjo nepralošiamą žaidimą, kurio anksčiau ar vėliau išryškėjantis rezultatas bus A. Butkevičiaus kaip žmogaus sužlugdžiusio energetinio savarankiškumo planus istorinis įvaizdis arba, tarkime, išbandymų epochos blogiuko manifestacijos našta.
Tiesą sakant, nelabai ir gaila šios Vyriausybės vadovo, į raktines ekonomikos valdymo pozicijas neatsargiai išstūmusio veikėjus, kurie A. Brazausko laikais buvo toleruojami tik kaip istorinė egzotika, tokio partijos vadovo, kuris nesugeba užkirsti kelią partijos pareiškimuose spaudai kartas nuo karto prasimušančioms neostalinistinės propagandos intonacijoms.
B. Vėsaitės pavyzdys čia nėra vienintelis, išskirtinis. Iš tiesų, dabar yra taip, jog dėmesio verti modernizacijos projektai paslaptingu būdu persipina su šalies krokodilizacijos užmojais. Taigi D. Grybauskaitei buvo dėl ko užsimoti.
Prezidentės pasakyti žodžiai, jog „Lietuvoje turėtų būti daugiau Lietuvos“ yra retorinė figūra, bet drauge tai – stiprus lozungas.
Kaip jau buvo užsiminta, teisėsaugos tema yra savotiškas prezidentės arkliukas pranešimo žanro pratybose.
Nesunku suprasti, kad prezidentei kiekvieną kartą bandant įtikinti, jog JE didesnį dėmesį nei pirmtakai skiria ir skirs teisėsaugos institucijų veiklai, drauge privalu parodyti tai, kokie yra tokios išaugusios kontrolės rezultatai.
Todėl čia buvo išsakyta kupina panegirikos dozė visų pirma teismams, kitoms persekiojimo galią turinčioms tarnyboms. Apskritai, prezidentė, kaip ir dera pirmosios kadencijos pabaigoje, alsavo neįtikėtinu optimizmu.
Iš tiesų, plika akimi matome, jog D. Grybauskaitė yra linkusi teisėkūros institucijas, o ypač specialiąsias tarnybas, parišti ant trumpo pavyzdžio, taigi anoji labiau nei jos pirmtakai prisiima atsakomybę už tokių institucijų nesėkmes, veiklos broką.
Neatsitiktinai dabartinis STT skandalas dėl galimų provokacijų meta patį didžiausią šešėlį pačiai prezidentei. Bandymas nutylėti šį įvykį pranešimo metu yra savaip iškalbingas.
