Tiesa, šalies vadovo pranešimas parlamente nebeteko tos politinės ir simbolinės svarbos, kurią turėjo anksčiau.
Dėl to kalta ne tik bendra politinė situacija – dinamiškų įvykių verpete šie pranešimai nuskęsta per vieną kitą dieną.
Dar svarbesnė priežastis – pačios prezidentės elgsenos ir kalbos stilius, kurį dažnai linkstama vadinti technokratiniu, mėtymasis nuo temos prie temos, mėginant vaizduoti griežtą valstybės šeimininkę ir kartu apeinant reitingui pavojingesnius kampus.
Tačiau kalbėtoja, kuri vakar buvo Seimo tribūnoje, daug labiau priminė šalies vadovę ir pirmo ryškumo politinę figūrą, o ne vien vyriausiąją valstybės valdininkę.
Gal D. Grybauskaitė pagaliau išgirdo kritiką? O gal tiesiog šiemet pranešimo tekstą parašė kiti autoriai? Tikėtina, jog pasitempti privertė ir tai, kad Lietuva tuoj pirmininkaus ES Tarybai.
Įvertinus ryškią metinio pranešimo politinę formą, vis dėlto negalima nepastebėti kitko – kalboje dar labiau negu anksčiau išryškėjusių politinių simpatijų ir antipatijų.
Susidarė įspūdis, kad tekstas pirmiausia buvo skirtas dešiniajam rinkėjui, kuris per praėjusius rinkimus balsavo už konservatorius ir liberalus.
Tad tikrovės vaizdas ir tą vaizdą piešianti D. Grybauskaitės retorika irgi priminė minėtų partijų lyderių kalbas.
Lietuva pasiekė stulbinamų laimėjimų. Ji tapo visos Europos lydere ir kelrode žvaigžde, o visos svarbiausios problemos sėkmingai sprendžiamos, tad apie jas galima ir kuo mažiau kalbėti.
Svarbiausia visiems susivienyti, atremti vidaus ir išorės priešus, pastarųjų, žinoma, daugiausia Rytuose.
Taip kalbėjo dešiniųjų vedliai, tai pabrėžė ir prezidentė. Bet ji beveik neužsiminė apie svarbiausias sistemines problemas, kurių ankstesnė valdžia, daug aiškinusi apie „proveržius” ir „reformas”, neišsprendė.
Vienas ryškiausių tokio vienpusiškumo pavyzdžių – užuomina apie didžiulę valstybės bėdą – emigraciją. Nors Lietuva toliau traukiasi, prezidentė tepateikė skaičius, rodančius, kad grįžtančiųjų iš užsienio sąlyginai padaugėjo.
D. Grybauskaitė, kartojusi buvusios dešiniųjų valdžios klišes apie į šalį plūstančias investicijas, dideliu ratu apėjo skaudžiausias socialines ir ekonomines problemas, skurdą, nedarbą, „Sodros” deficitą.
Užtat prezidentė paleido strėlių dabartinei valdančiajai koalicijai ir Vyriausybei.
Šalies vadovė išrėžė, kad Vyriausybė visą savo veiklos pusmetį dar nieko nenuveikė, tad Lietuvos ateitį nuo šiol ant savo pečių esą teks nešti pažangiajai visuomenės daliai, o ne valdžiai.
Po tokios kritikos buvo logiška tikėtis, kad D. Grybauskaitė kuo aiškiau ir konkrečiau išdėstytų savo poziciją, ką reikėtų daryti socialinės, ūkio, mokesčių politikos srityse. Bet to neišgirdome.
Nieko nepasakyta ir apie euro įvedimą. Gal ši tema tapo nemaloni po to, kad mus aplenkė tarptautinių donorų per krizę remta Latvija, prieš kurią taip didžiavosi „ekonominį stebuklą” esą savarankiškai sukūrusi dešiniųjų valdžia?
Metiniame pranešime nebuvo aiškesnės pozicijos ir dėl naujos atominės elektrinės statybos, nors leista suprasti, kad teberemiamas šis dešiniųjų pradėtas projektas.
Referendumą, per kurį naujai atominei elektrinei buvo pasakyta „ne”, D. Grybauskaitė pavadino „farsu” ir užsiminė, jog balsavusieji „prieš” buvo apgauti Rytų priešų ir jų nupirktos žiniasklaidos.
Tiesa, prezidentė vardijo energetikos projektus, kuriems pritaria ir dabartinė valdžia, – Suskystintųjų dujų terminalą, jungtis su Vakarais.
Tuo metu apie užsienio politiką šįkart kalbėta dar mažiau ir abstrakčiau nei anksčiau.
Iš pranešimo buvo galima aiškiai suprasti, kad pagrindiniai priešai yra Rytuose. Tai, beje, buvo pasakyta saugumo ataskaitoje, kuri lyg tyčia paskelbta prieš kelias dienas.
Apie anksčiau buvusią strateginę partnerę Lenkiją šalies vadovė tepasakė tiek, kad ji skriaudžia ten gyvenančią lietuvių mažumą.
Stebėtinai mažai dėmesio prezidentė skyrė ir kovai su korupcija. Gal dėl to, kad šiame fronte išskirtinių naujienų nėra. Nebent jos išvardyti FNTT tyrimai dėl ES lėšų panaudojimo.
Pasigyrusi dviejų šalies bankų uždarymu, prezidentė pamiršo prisiminti, jog buvusią tos pačios FNTT vadovybę nepagrįstai apkaltino nutekinus informaciją apie operaciją prieš „Snorą”.
Tokie niuansai dar kartą įrodo, kad ji – ne iš tų, kurie sugeba pripažinti savo klaidas.
Kad ir kaip būtų, galima įžvelgti, jog prieš artėjančius prezidento rinkimus politikė toliau dairosi į dešiniuosius, kuriuos, regis, laiko pagrindine savo atrama.
Apie D.Grybauskaitės karjeros planus, be abejo, ryškiau bylos kitų metų pranešimas. Gal jis bus dar pažangesnis? Gal jame bus daugiau vietos ir konkretiems problemų sprendimo būdams?
