Pats ministras bravūriškai pareiškė, kad interpeliacija jam būtų Dievo dovana, nes esą jis gautų progą atsakyti kritikams.
Tai V. Andriukaičiui įprastas polemikos stilius. Antai rengęs kreipimąsi į Konstitucinį Teismą (KT) jis tikėjosi sulaukti nutarimo, kuris būtų palankus jo sumanymams neleisti privačioms gydykloms steigtis kur nori, o Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšas pirmiausia skirti valstybinėms gydymo įstaigoms.
Tačiau KT paskelbtas nutarimas tik įžiebė naujus ginčus tarp ministerijos vadovo ir jo oponentų, kaip reikėtų suprasti teisėjų išaiškinimą.
Socialdemokrato nuomone, KT palaimino jo planus, o ministro kritikai mano, kad, priešingai, apginta privačios medicinos teisė lygiomis teisėmis konkuruoti dėl viešųjų pinigų.
Kad ir kaip būtų, dauguma nagrinėtų Sveikatos draudimo įstatymo straipsnių pripažinti neprieštaraujančiais Konstitucijai.
Kitaip sakant, nėra reikalo keisti dabartinės tvarkos, nors tai atkakliai perša sveikatos apsaugos ministras.
Taigi jei Seime būtų prastumtos įstatymo pataisos, kuriomis privačiai medicinos pagalbai būtų skiriama tik tiek pinigų, kiek lieka nuo valstybinių gydymo įstaigų, galima laukti naujo, šį sykį jau V. Andriukaičio oponentų, kreipimosi į KT.
Bet vargu ar interpeliacija ministrui ir konstituciniai ginčai padės atsakyti į svarbiausią klausimą: ką reikia daryti, kad sveikatos apsauga labiau tenkintų žmones?
Rengiantys interpeliaciją liberalai pagrįstai klausia ministro, kodėl, nepaisant šiemet 135,8 mln. litų didesnio PSDF biudžeto nei pernai, vidutiniškai 11 procentų sumažintas sveikatos priežiūros įstaigų finansavimas. Dėl to kilo didžiulė įtampa ligoninėse, medikai verčiami eiti nemokamų atostogų, o pacientai vis labiau sunerimę.
KT nutarimas lyg ir nurodo vieną sveikatos priežiūros pagerinimo būdą – visą būtinąją medicinos pagalbą turi apmokėti valstybės biudžetas. Iki šiol taip finansuojama tik būtinoji pagalba nedraustiems asmenims ir užsienio piliečiams.
Skaičiuojama, kad šio KT nutarimo vykdymas valstybei papildomai kainuotų apie 1,5 mlrd. litų. Ar tai šiuo metu realu?
Netgi V. Andriukaitis, trinantis rankomis, kad teismo išvada – jo pergalė, abstrakčiai kalba, kada valstybė pajėgs prisiimti būtinosios medicinos pagalbos naštą.
Regis, KT taip pat suvokia ribotas valstybės galimybes, nes pripažino, kad šalies biudžetui negali būti užkrauta jo galimybių neatitinkanti našta, dėl kurios nebūtų galima įgyvendinti kitų funkcijų.
Aišku, jog būtinosios pagalbos finansavimas ne iš PSDF, o iš valstybės biudžeto ir būtų tokia nepakeliama našta. Papildomai 1,5 mlrd. litų sveikatos apsauga bent jau artimiausiais metais negaus.
Bet tai nereiškia, kad neįmanoma pagerinti sveikatos paslaugų kokybės ir nedidinant finansavimo.
Tiktai labai abejotina, ar išeitis – dalį valstybės lėšų nukreipti iš privačių į valstybinių sveikatos įstaigų kasas.
Privačiai medicinai dabar tenka palyginti menka sveikatos apsaugos biudžeto dalis – apie 8,5 proc. PSDF lėšų.
Tad, ko gero, didesnė problema ne šie oficialiai privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms tenkantys pinigai, o piktnaudžiavimai, kurie vyksta valstybinėse gydyklose.
Niekam ne paslaptis, kad pacientai moka valstybinių gydymo įstaigų medikams tiesiai į kišenę. Antraip net sudėtingų tyrimų, kaip antai magnetinio rezonanso ar kompiuterinės tomografijos, tenka laukti ne vieną mėnesį.
Šie tyrimai kainuoja iki tūkstančio litų, tačiau kai kurie pacientai, ir nesusimokėję už juos iš savo kišenės, nelūkuriuoja eilės tvarka.
Paaiškėjo, kad Valstybinė ligonių kasa (VLK) ir Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba netgi pateikė gerokai skirtingus duomenis, kiek atliekama šių sudėtingų tyrimų. Tai ir pasėjo įtarimų, kad galbūt dalis jų atliekama neoficialiai ir jie neatsispindi VLK statistikoje.
Be abejo, tai gali būti ir skirtingos skaičiavimo metodikos pasekmė. Bet faktas, kad nėra aiškaus atsakymo net į tokius, atrodytų, paprastus klausimus, rodo, kiek daug painiavos sveikatos apsaugos srityje. O kur painiava – ten plati erdvė neskaidriai veiklai.
Tikėtina, kad iš tiesų ir valstybinėse, ir privačiose gydymo įstaigose dirbantys medikai savo privatiems pacientams diagnozuoti ar gydyti pasitelkia ir valdišką aparatūrą. Beje, neatmestina ir tai, kad privačios gydyklos kartais ir nesant būtinybės siunčia žmones atlikti valstybės mokamų brangių tyrimų.
Bet atsakomybė dėl tokių piktnaudžiavimų pirmiausia tenka valstybinėms gydykloms.
Jei valstybė nesugeba užtikrinti, kad sveikatos apsaugos sistema dirbtų skaidriai, padėties tikrai nepagerins vien kryžiaus žygis prieš privačią mediciną ir jos diskriminavimas skirstant pinigus.
