Sekmadienio „afganų“ iškyla Kauno mariomis, laivu „Algirdas“ buvo ypatinga renginio organizatoriui, Vidaus vandens kelių direktoriui Gintautui Labanauskui. Jam buvo įteiktas Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus medalis. G. Labanauskas yra ir Lietuvos respublikinės Afganistano karo veteranų tarybos pirmininko pavaduotojas.
„Jokie medaliai neatpirks netekčių, kurias patyrėme mes, okupuotos šalies jaunuoliai, išvaryti okupanto priversti kariauti kitoje šalyje. Karas, kurio reikėjo tik nukvakusių sovietinių vadų saujai, sužalojo dešimčių tūkstančių žmonių likimus, šimtai šeimų neteko artimųjų, jauni žmonės grįžo be rankų, be kojų, o daugelis – ir cinkuotuose karstuose“, - kalbėjo buvęs karo pilotas G. Labanauskas.
Afganistane artilerijos žvalgu tarnavęs Gintautas Umbrasas, grįžęs iš niokojančio karo apimtos šalies, pasirinko taikią profesiją ne griauti, o statyti . G. Umbrasas sakė, kad jam teko dirbti naujo „Lietuvos ryto“ priestato statybose.
Vyriškis apgailestavo, kad Lietuvos valdžios – tiek kairieji, tiek dešinieji šnairai žiūri į „afganus“, nesupranta, kad jie yra aukos.
„Mums buvo žadama socialinių lengvatų, bet nieko negavome, išskyrus teisę į nemokamą gydymą netekus darbo. Bet darbo biržoje išėję iš kalėjimo asmenys turi pirmumo teisę prieš mus“, - nusiminęs kalbėjo „afganas“.
Albinas Agurkas su desanto daliniu, kuriame tarnavo, buvo nuskraidintas į Kabulą pirmosiomis sovietų invazijos į Afganistaną dienomis, 1979-ųjų gruodžio pabaigoje. Jis dalyvavo tuomečio, sovietams neįtikusio Afganistano prezidento Hafizullah Amino rūmų apsuptyje, kai juos šturmavo elitinis smogikų „Alfa“ būrys.
„Buvo labai daug sovietinės netvarkos. Perversmą sovietai vykdė užsimaskavę, be atpažinimo ženklų, norėdami pavaizduoti, kad patys afganai įvykdė perversmą. Atpažinimui reikėjo užsidėti baltus raiščius, bet ne visi juos turėjo, todėl savi šaudė į savus. Ir tik iš rusiškų keiksmažodžių galėjo atskirti saviškius“, - anaiptol ne juokingus dalykus dabar su šypseną prisimena karštų „šaltojo karo“ epochos įvykių liudininkas A. Agurkas.
Apskritai, „afganai“ nenoriai leidžiasi į prisiminimus apie karą – pernelyg jie skaudūs, pernelyg kontraversiškai vertinami, besikeičiant laikui ir vertybėms.
Kiekvieną vasarą jie turi galimybę kartu su savo šeimomis paplaukioti laivu Kauno mariomis ir primiršti patirtą skausmą, netektis nuo vandens žvelgiant į vaizdingas Kauno marių pakrančių atodangas.
