Viniuje A. Michnikas viešėjo savo daugiamečio draugo, lietuvių poeto ir intelektualo Tomo Venclovos, kuriam buvo suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas, kvietimu.
- Kaip manote, kodėl Tomas Venclova tapo Vilniaus garbės piliečiu? Ką tai reiškia? - paklausiau A. Michniko.
- Didis Lietuvos ir Europos poetas – Tomas Venclova, mano daugiametis draugas, tapo Vilniaus garbės piliečiu visų pirma dėl to, kad atstovauja tokiam mąstymo apie pasaulį, apie savo tėvynę, tipui, kuris man yra labai artimas. Tai kritiškasis patriotizmas.
T. Venclova niekada nebijojo sakyti savo tautai kritiškų, dažnai karčių ir nemalonių dalykų. Daugelis nacionalistinės orientacijos lietuvių laiko ji išdaviku. Tokiu pat išdaviku tarp lenkų yra laikomas Cz. Miloszas.
- Prieš keletą mėnesių Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsiprašė Lenkijos už kai kuriuos nepalankius buvusios kadencijos Lietuvos parlamentarų veiksmus.
Savo ruožtu, praėjusią savaitę turėjome prezidentės Dalios Grybauskaitės metinį pranešimą, kuriame ji netiesiogiai neigiamai pasisakė apie Lietuvos lenkų keliamus reikalavimus. Jeigu kalbėsime apie lenkų ir lietuvių santykius, kieno pusėje dabar yra kamuolys?
- Žinoma, skaičiau šį ministro, vėliau - labai įdomų buvusio ministro pirmininko A. Kubiliaus pasisakymą, girdėjau, ką apie tai kalba mūsų užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis.
Manau, kad šiuo metu kamuolys yra Lietuvos pusėje. Man atrodo, kad šiuo metu yra reikalingas kažkoks gestas – ar pavardžių rašybos pakeitimai, ar dvikalbių pavadinimų įteisinimas.
Tiesą sakant, nevisai suprantu, iš kur gimsta Lietuvos dešiniųjų tarpe toks pasipriešinimas tam tikriems poelgiams, kurie neturi realaus politinio atspalvio. Kartais manau, kad tai – vidinio Lietuvos politinio konflikto elementas.
- Ar nemanote, kad tai Lietuvos, kaip mažos tautos ir šalies, nevisavertiškumo kompleksas?
- Ne, tą suprantu ir dėl to per 20 metų kartojau – neskubėkime, nepamirškime, kad Lenkija yra didesnė, kad kiekviena Lenkijos kaltė yra dešimt kartų didesnė už kiekvieną Lietuvos kaltę.
Kartojau tai daugelį kartų, tačiau 20 metų užtenka įsitikinti, kad niekas Lenkijoje nenori užimti Vilniaus, kad niekas Lenkijoje nesvajoja apie L. Želigovskį – dabar kiti laikai.
Lenkija nori būti draugiška Lietuvai, tačiau Lenkijos valstybė turi elementaraus rūpinimosi lenkais, Lietuvos piliečiais, poreikį.
- Viename iš interviu pasakėte, kad kažkas Lenkijoje yra suinteresuotas šiuo konfliktu. Bet ar tik Lenkijoje?
- Manau, kad ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Politikoje yra ekstremaliai nacionalistinės jėgos, kurioms tai yra naudinga.
Mes turime mūsų kraštutinius dešiniuosius, kurių atstovas parlamente galėjo pasakyti, kad Baracko Obamos išrinkimas JAV prezidentu - tai baltaodžio žmogaus civilizacijos pabaiga.
Galbūt Vilniuje tokių absurdiškų situacijų nebuvo, bet buvo kitos. Turime išmokti su tuo gyventi ir nenusileisti tokiems šantažams.
- Ar tuomet galima pasakyti, kad Lenkijos dešinieji turi Smolensko katastrofą, o Lietuvos – pavardžių rašymo ir dvikalbių pavadinimų klausimus, kurių pagalba kovoja už rinkėjų balsus?
- Dabartinė pavardžių rašymo situacija yra mano manymu visiškai absurdiška. Turiu pasakyti, kad tuos, kurie tokiu būdu įtraukia Lietuvą į lietuvių ir lenkų konfliktą pavadinčiau tiesiog kenkėjais, naikintojais.
Šie santykiai turi būti geri ir šioje situacijoje, kai turime visus duomenis tam, kad būtų geri – jie nėra.
Tuo tarpu, jei kalbame apie Smolenską, kiekvienoje šalyje yra sąmokslo teorijų gerbėjai, ir iš tiesų dėl šios teorijos galima įrodyti viską: kad žemė yra plokščia, kad Kremlių valdo ateiviai ar nykštukai. Galima įrodyti viską.
Lenkijoje tai trunka jau nerimą keliantį ilgą laiką, tačiau aš vis dar tikiu, kad sveikas protas šalyje laimės, nes tai beprotybė.
- O gal intelektualai turėtų paimti reikalus į savo rankas? Turėjome Cz. Miloszą, turime T. Venclovą...
- Intelektualai turi būti nepriklausomu balsu šalyje. Jų svara ir jėga slypi tame, kad jie turi drąsą sakyti tiesą ir ginti laisvę. Ir Lenkijoje, ir Lietuvoje yra rašytojai, filosofai, sociologai, istorikai, menininkai, režisieriai, dailininkai, turintys labai aukšto lygio refleksiją.
Tai yra žmonės, iš kurių galime mokytis – ir iš T. Venclovos, ir iš Cz. Miloszo, su kuriuo palaikiau draugiškus ryšius ir iš kurio daug ko išmokau. Būtent jiems esu dėkingas už tai, kad suprantu lenkų ir lietuvių santykius.
