Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas teigia Kabule girdintis kolegų juokus, kad praėjusiame gyvenime buvo padaręs ką nors blogo, mat nuolat yra siunčiamas į sudėtingus pasaulio taškus.
Po trejų metų Europos Sąjungos (ES) ambasadoriaus darbo Afganistane, diplomatas nuo rudens pradės vadovauti ES delegacijai Rusijoje. Tačiau kalbėdamas su lrytas.lt V. Ušackas prisipažino, kad tai ne bausmė, mat jis visą laiką svajojęs dirbti trijuose pasaulio centruose – Vašingtone, Briuselyje ir Maskvoje.
- Po postų Vašingtone, Londone, Vilniuje laukė Kabulas. Dabar ir vėl teks pratintis prie naujų diplomatijos modelių ir principų?
- Taip, šie visi taškai labai skiriasi, bet žiūriu į tai, kaip į patirties įgijimą ir dalijimąsi. Manau, kad tai, ką įgijau būdamas euro derybininku, Lietuvos ambasadoriumi JAV ir Jungtinėje Karalystėje ar užsienio reikalų ministru Vilniuje, lėmė sprendimą, kodėl mane paskyrė į Afganistaną.
Tikiuosi, pateisinau man suteiktą pasitikėjimą. Bent aš girdžiu komplimentus, kad ES pėdsakas Afganistane žymiai ryškesnis nei buvo prieš man atvykstant. ES įtaka tapo kur kas didesnė, į mūsų nuomonę įsiklausoma. Pamatėme konkrečius rezultatus, ką padarėme padedant išsaugoti gyvybes, ginant moterų ir vaikų teises. Konkrečiais darbais prisidėjome prie taikos.
Man asmeniškai tai buvo didžiulis patyrimas ir nuolatinė mokykla. Turėjau galimybę atsidurti visiškai kitokioje terpėje nei gyvenant Amerikoje ar Europoje. Pažinau politinį islamą, sunitų, šiitų atšakas, turėjau progos bendrauti su šio regiono politikais, religiniais lyderiais. Gavau galimybę suvokti, kaip afganistaniečiai sugeba gyventi sąlygomis, kurios mums primena viduramžius.
- Ar 2010 m. pats tikėjote, kad Afganistane pavyks išbūti trejus metus?
- Nors mano sutartis buvo ketveriems metams, ES priimta, kad ambasadoriai paskirtoje šalyje dirbtų dvejus metus. Šiaurės valstybių, JAV atstovai Afganistane keičiasi kasmet. Bet atvykęs į Kabulą supratau, kad vieneri metai būtų tik laiko gaišimas: nebūčiau nei ką nors nuveikęs, nei ko nors išmokęs.
Todėl, nepaisant visų sunkumų ir nepatogumų dėl to, kad šeima liko Lietuvoje ir kad saugumas Afganistane yra sąlyginė sąvoka, praėjus dvejiems metams nusprendžiau likti ilgiau. Kuo ilgiau toje šalyje būni, kuo daugiau žmonių pažįsti, tuo geriau supranti visą sudėtingą aplinką, o ji Afganistane - kaip Rusijoje - yra labai kompleksiška.
Bet praėjusių metų rudenį pamatęs skelbimą apie postą Rusijoje, supratau, kad negaliu pasakyti „ne“. Pagal esamą tvarką kaip ES ambasadorius galėjau pretenduoti į 7 rotacijos vietas, tačiau specialiai pareiškimą padaviau tik su vienu noru – tolimesniu darbu Rusijoje.
- Kodėl būtent Rusija?
- Visada norėjau atstovauti Lietuvai Rusijoje. Grįžus iš JAV ir prezidentui Valdui Adamkui paklausus, ką norėčiau daryti toliau, mano pirmas pasirinkimas taip pat buvo Rusija.
Mane visą laiką domino sudėtingi ir kartu įdomūs šių dviejų šalių istoriniai, dabartiniai, ateities santykiai. Man įdomus pilnas iššūkių darbas, bandymai spręsti problemas, palankesnės erdvės tolimesniems dvišaliams santykiams kūrimas.
- Dėl savotiškų gyvenimo sąlygų Afganistane darbą ten pavadinote priminimu apie tarnybą kariuomenėje. Kas tuomet yra darbas Maskvoje?
- Vienas iš ES ambasadorių pajuokavo: „Vygaudai, tu turbūt kažką blogo buvai padaręs savo pirminiame gyvenime, kad tave vis siunčia į karštus, sudėtingus taškus“. Maskva, aišku, bus kitaip sudėtinga nei Afganistanas. Buitine prasme bus patogiau gyventi, bet politiniai ekonominiai santykiai yra tiek pats glaudūs kiek ir sudėtingi.
Toks ir mano nusiteikimas: bus sudėtingų atvejų, ne dėl visko sutarsime, bet akivaizdu, kad ES ir Rusija yra kaimynės, esame tame pačiame žemyne, turime panašią istoriją. Todėl geografiškai, politiškai, ekonomiškai nulemta būti strateginiais partneriais.
Mano uždavinys yra sutelkti ES valstybes, reikšti bendrus ES interesus, plėtoti prekybą, energetinį saugumą, dėti pastangas, kad rusai suprastų, kodėl ES kuria vieningą energetinę rinką ir kodėl ES savo ruožtu siekia plėtoti prekybinius ryšius ir ieškoti bendrų atsakymų į sudėtingus klausimus, pavyzdžiui, dėl Sirijos ar Irano.
Štai pasibaigus G8 susitikimui kalbėta apie 7 šalis plius vieną, mat Rusijos požiūris dėl konflikto Sirijoje kardinaliai skiriasi. Įtampos tarp ES ir Rusijos kyla ne tiek ekonominiais klausimais, kiek dėl politinio, vertybinio požiūrio į tam tikrus procesus.
Manau, kad pirmas uždavinys mums – suprasti Rusijoje vykstančius pokyčius. Įvykiai rodo, kad dabartinė Rusijos valdžia kvestionuoja bendras europines vertybes. Vladimiras Putinas paskelbė, kad šalies užsienio politikos prioritetas – Eurazinė integracija, akcentuojama Kinijos reikšmė. Tačiau puikiai suprantame, kad Rusija nėra azijietiška valstybė.
Priešingai, tai europinė valstybė. Tai matai net keliaudamas į Sibirą, Jakutską ar Kamčiatką, kur viešbučiai ir verslo centrai vadinasi Europos vardu, geriausi dalykai pardavinėjami su „evro standart“ (europinis standartas) užrašu.
Žinome, kur plaukia Rusijos kapitalas, kad rusai investuoja į nekilnojamąjį turtą Europoje ir čia siunčia mokytis savo vaikus. Tad, mano manymu, nors po gilių sukrėtimų žlugus Sovietų Sąjungai Rusija dar ieško savo identiteto, ji vis dėl to bus strateginė ES partnerė.
Egzistuoja bendros vertybės, Rusija yra krikščioniško pasaulio dalis ir nors kai kurie akcentai skiriasi, tačiau ateities scenarijus - glaudesnis Rusijos ir ES bendradarbiavimas.
Būdamas ES ambasadoriumi šioje šalyje stengsiuosi kurti gerus bendradarbiavimo pavyzdžius, šalinti dirgiklius. Tad net jei duobių kelyje ir bus, manau, kad Rusija, o ypatingai naujoji jos karta, judės europinių vertybių link. Daugeliui rusų ES yra inovacijų, modernumo, švietimo modelis.
- Pačioje ES požiūris į šią partnerę skiriasi. Ar įmanoma kalbėti visų 28 šalių vardu pačiam žinant Lietuvos ir Rusijos santykių patirtį?
- Lietuvos požiūriui į Rusiją neišvengiamai įtakos turi bendra praeitis, artima kaimynystė ir energetinė priklausomybė. Kiekvienas iš mūsų turi savą istoriją su Rusija: mano šeima taip pat buvo ištremta į Sibirą. Tad visiškai suprantama, kad portugalai skirtingai vertina Rusiją nei lietuviai. Bet aš niekada netapatinau rusų ar dabartinės Rusijos su stalinizmu.
Stengiausi kuo geriau suprasti šią šalį ir kurti bendradarbiavimo ir supratimo tiltus. Manau, kad į šį postą mane paskyrė kaip suprantantį ir pripažįstant realijas, ieškantį galimybių padėti Rusijai keistis, modernizuotis ir bendradarbiauti su ES.
Kalbant apie dvišalius santykius, manau, kad Lietuva teisingai daro ir tikiuosi, kad ir ateityje būsime nuoseklūs ir ryžtingi, mažindami energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Jei sugebėsime sukurti alternatyvių energijos šaltinių ir būdų apsirūpinti dujomis, nafta ar elektra, nuo to laimės abi šalys, nes darbotvarkėje bus mažiau dirgiklių.
- Kokius konkrečius tikslus keliate ateinančiam karjeros etapui?
- Žinote, 3-4 metai tokios šalies kaip Rusija istorijoje yra labai nedaug. Todėl mano tikslai labai realistiški: po savo tarnybos Maskvoje norėčiau matyti mažiau nesutarimų, daugiau bendrų interesų ir atsakymų, kaip spręsti problemas. Stengsiuosi, kad būtų laikomasi susitarimų, gerbiama ES energetinė rinka, tikiuosi didesnio supratimo sprendžiant konfliktus Afganistane ar Artimuosiuose Rytuose.
- Jau pranešėte neketinantis dalyvauti ateinančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose. Ar po darbo ES diplomatinėje tarnyboje Lietuvos vidaus politika vis dar domina?
- Man asmeniškai nebuvo garbingesnio darbo kaip būti Lietuvos užsienio reikalų ministru ir tarnauti Lietuvos žmonėms. Jei tokia galimybė bus, aš tikrai sugrįšiu į Lietuvą. Kitų metų prezidento rinkimuose nedalyvausiu, o kas bus po ketverių metų, pakalbėsime pabaigus šią tarnybą.
