Tokie juokeliai jau kelias savaites klajoja Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur tebeaidi sekimo skandalo atgarsiai. Telefono pokalbių, internete naršančių žmonių sekimas – visa tai anksčiau skambėjo tarsi sąmokslo teorijų kupinas filmas. Dabar tai realybė. Bet ar ji tikrai šokiruojanti?
Nacionalinės žvalgybos tarnybos ir kitų pareigūnų sekimo operaciją atskleidęs buvęs šios institucijos darbuotojas E. Snowdenas iš esmės neparodė nieko nauja. Galima sakyti, jog jis atliko tai, ką jau daug metų darė žurnalistai.
Pasaulio teisuoliu pasijutęs jaunas vyras tiesiog leido pažvelgti pro rakto skylutę visiems, kam rūpi žinios apie privačios ar juo labiau valdžios grifu slapta pažymėtos informacijos saugumą.
Ką su mūsų asmeniniais duomenimis daro valdžia? Kaip tuos duomenis naudoja ar ketina panaudoti? Ar moralu, ar pagaliau teisėta, kad be mūsų žinios slapta renkami duomenys?
Taip, teisingai, „mūsų”. Mat nors skandalas kilo anapus Atlanto, negali būti jokių iliuzijų, kad kitų šalių žvalgybos tarnybos elgiasi kitaip. Jei tik yra priemonių sekti nepastebimai, tai ir bus daroma. Ar tai būtų galingosios JAV, Prancūzija, Rusija ar maža Lietuva.
Visa tai daugelis jau seniai žinojo arba nujautė ir su tuo kone susitaikė. Paklusniai kartodami valdžios brukamą maldelę: „Sekimas – mūsų pačių labui, sekimas stiprina nacionalinį saugumą šiais pavojingais laikais.”
Apie G. Orwello romano „1984-ieji” Didįjį Brolį, kuris visur visus seka, iškreipia realybę ir negailestingai manipuliuoja žmonėmis, iki šiol šaukė tie, kuriuos diplomatiškai daug kas vadina keistuoliais. Dabar jie jaučiasi teisuoliai ir išdidžiai kartoja: „Ar aš nesakiau?”
Praėjo vos keleri metai po „WikiLeaks” paviešintos informacijos skandalų, bet niekas nepasikeitė. Savo paslaptis saugančios valstybės ir toliau seka viena kitą ar savo piliečius. Traukinys rieda tais pačiais bėgiais.
Regis, kitaip ir negalėtų būti. Žvalgybinė, nacionaliniam saugumui galinti pakenkti ar kita jautri informacija visada bus prieinama tik nedideliam ratui žmonių. Suprantama, jog tai patinka ne visiems, bet iki šiol niekas negalėjo šiam procesui mesti iššūkio.
Jauni naujosios interneto kartos atstovai kelia klausimą „kodėl”, lyg čiupdami uždraustą vaisių. Kodėl informacija slapta? Kodėl ji negali būti prieinama visiems? Kas taip pasakė?
Tokie klausimai primena tikrą paauglio maištą. Ir tikrą klasiką. Kiekviena senoji karta, susidūrusi su jaunesniojo „kodėl”, dažniausiai pajunta grėsmę. Kita vertus, šį kartą grėsmė reali, mat visų valdžios veiksmų pateisinimas, prisidengiant skaidrumo reikalavimais, gali sukelti nevienareikšmius procesus.
Pavyzdžiui, po tokio „kodėl” seka veiksmai, nes šiais globaliais informacijos vartojimo laikais paslaptys ilgam už septynių spynų nesaugomos.
Neįsivaizduojami informacijos duomenų srautai net ir šią akimirką, kai šiuo metu skaitote, skrieja erdvėje. Apie jus, apie mus. Jie nugula į duomenų bazes, yra saugomi, rūšiuojami, o svarbiausia – analizuojami.
Poreikis tai daryti yra milžiniškas, mat žinant asmenų, organizacijų ar valstybių paslaptis galima ir atitinkamai elgtis.
Antai E. Snowdeno paviešinta informacija atskleidė, kaip prieš kelerius metus britai per galingųjų aštuonių pasaulio valstybių susitikimą šnipinėjo kitų šalių lyderius. Bet vargu ar galima tikėtis, kad kitos septynios elgiasi kitaip, priešingai.
Šįkart įsidėmėtina, jog visuotinis smalsumas, noras žinoti peržengė anksčiau žiniasklaidos kompetencija laikytas ribas.
Technologiškai išlaikyti paslaptis sunku, tačiau apsisaugoti nuo ideologiškai motyvuotų specialistų, kurie turi priėjimą prie slaptos informacijos, beveik neįmanoma.
Jeigu anksčiau prižiūrėti valdžią turėjo privilegiją vienintelis sarginis šuo žiniasklaida, dabar technologinės galimybės tos priežiūros skonį leidžia pajusti vis didesniam būriui žmonių. Kiekvienas jų tampa ir sekliu, ir žurnalistu, ir šnipu.
Tiesa, nereikėtų apsigauti – be žiniasklaidos tokie paslapčių viešintojai yra niekas. Jiems reikia dėmesio ir apsaugos, kurią žurnalistai teikia savo šaltiniams.
Vadinasi, išmokti sugyventi su žiniasklaida, žaisti pagal taisykles privalės ir paslapčių viešintojai, kurių neabejotinai tiktai daugės. Tai jokia revoliucija, o tik neišvengiama evoliucija.
Kaip ir kritiškas žvilgsnis į valdžios žingsnius, į jų skleidžiamas žinias nereiškia primityvaus nepasitikėjimo institucijomis, nes toks požiūris vestų prie anarchijos ir neišvengiamų konfliktų.
O manipuliuoti masėmis siekiant sunkiai prognozuojamų konfliktų gali ne tik pirmuoju visuomenės taikiniu dažniausiai tampanti valdžia.
Tad daugelyje pasaulio šalių nerimastingai skambantys klausimai, kam galima patikėti slaptą informaciją apie žmones, kaip užtikrinti, kad ja nebūtų manipuliuojama, keliami iš tiesų laiku.
