Atsirado dar viena aukso gysla. Beje, kaip niekad lengvai pasiekiama: kad dailiosios lyties atstovės supanikavusios masiškai kreiptųsi konsultacijų, darytųsi miglotus, tačiau brangius genetiškai paveldimų ligų tyrimus (tai maždaug tokia pati mistika kaip grafologija arba chiromantija), o paskui taptų iki gyvenimo galo melžiamomis ligonėmis. Užtenka jas efektyviai įbauginti. Iš pradžių nė nereikia, kad jos sirgtų!
Įtaiga ir reklama veikia stebuklingai paprastai. Ypač jei išsižiojusiai bestuburei miniai kaip pavyzdys pakišamos superžvaigždės.
Vakaruose pramogų pasaulį apdengęs nepriekaištingai supintas prodiuserių, paparacų, teisininkų, advokatų ir farmacininkų tinklas. Jie linkę talentingas ir nuo talento bei uždirbtų pinigų kiek pačiuožusias asmenybes paversti silpnais savo bėdų įkaitais, kuriuos būtų lengva valdyti ir lengvinti jų išsipūtusias sąskaitas.
Tie specialistai-aferistai, kurie į kino ir muzikos įžymybes žiūri tik kaip į pelningą trofėjų, medžioja tinkamą personažą, o atradę - mėgina laiku spustelėti jo silpnybes.
Bene nuosekliausiai dirba farmacininkai ir tariami gydytojai. Pavergti žmogų ir manipuliuoti jo fobija susirgti ar mirti, reiškia suvisam nabagą pririšti prie savęs. Nes baimė skatina baimę, liga gimdo ligą.
Ryškiausias to pavyzdys – Michaelas Jacksonas. Pasidaręs vieną plastinę operaciją, neeilinių gebėjimų atlikėjas ilgainiui nuo chirurgo skalpelio tapo priklausomas. Odą tekdavo tai pakoreguoti, tai patempti ar lopyti dėl po operacijų atsiradusių naujų įgeidžių ir defektų.
Esant tokiai nepavydėtinai būklei, skausmas – nuolatinis palydovas. Todėl popmuzikos princas buvo pumpuojamas sintetiniais nuskausminamaisiais ar kitu šlamštu, kurį dabar težino garsaus ligonio pasitikėjimu ir silpnumu piktnaudžiavę elitiniai sveikatos aferistai.
Bet yra ir kitų priklausomybės nuo farmacininkų formų. Štai pastaruoju metu madinga būti depresijos vergu. Kaip ikona čia šviečia žavingoji Catherina Zeta-Jones. Po pasaulį vis pasklinda žinia: tai aktorė gydosi prestižinėje klinikoje, tai pasveiko, tai atkrito, tai pripažino turinti bėdą.
Psichologai, psichiatrai apsišaukėliai skiedžia, o žmogeliai iš paskos kaip papūgos kartoja, kad šiais laikais tiek nuvargstame, tiek esame susvetimėję, kad esą nebesugebame su savimi susitvarkyti, todėl stačia galva neriame į depresiją.
Iš tiesų žmonės stipriai svaiginami brukama depresijos idėja. Diagnozė tampa neišvengiama: užtenka jaustis pavargusiu, būti liūdnam ar vieną kitą kartą nusišnekėti ir štai jau, žiūrėk, tu – ligonis, kurį reikia farširuoti terapijos seansais ir, svarbiausia, „vaistais“.
Vieša paslaptis, kad iliuziniai antidepresantai nenaikina ligos, o ją dar pagilina. Nervų sistemą žeidžiantys ir emocijas slopinantys psichotropikai sutrikdo nelaimėlį ir nuo jų laiku nenulipusį individą gali paversti vos vegetuojančia daržove.
Kad pelną nešantis bėdžius nepabėgtų, tariami gelbėtojai kala į galvą: jis - bejėgis, ir įtikinėja, jog sirgti depresija ir imituoti gydymąsi nuo jos kenksmingais, žala narkotikams prilygstančiais preparatais yra normalu ir, netgi, sveikintina.
Pasekmė – kaip tame anekdote apie vyruką, kuris pasigyrė draugui psichologo pagalba įveikęs šlapinimosi lovoje problemą. Esą „dabar aš neišgyvenu dėl to, o netgi tuo didžiuojuosi“.
Angelina Jolie irgi tapusi kelrode žvaigžde tiems, kas gyvena mielai įsikibę į savo fobijas ir kompleksus. O Hipokrato priesaiką priėmę baltachalačiai, užuot padėję žmonėms juos įveikti, baimę ir nerimą tik platina.
Sąžiningas specialistas moteriai, atėjusiai išsipasakoti apie ją užvaldžiusią vėžio baimę, paskirtų tokius psichoterapijos seansus arba dvasines praktikas, kurių pagalba fobija dingtų ar bent aprimtų. Kitaip tariant, būtų stengiamasi rasti psichologinės problemos priežastį ir ją pašalinti. Vis dėlto įprasta, kad įsibauginusioms arba specialiai įbaugintoms pacientėms bet kokiu atveju iškart siūloma gultis ant operacinės stalo ir šios savanorės rodomos kaip didvyrės.
Taip bandoje plinta mąstymas: kadangi, matyt, turbūt greičiausiai yra tam tikra tikimybė galbūt susirgti vėžiu, tai reikia iš anksto apsidrausti – atsikratyti visų organų ir kūno dalių, keliančių neramias mintis.
Vadovaujantis šia logika, ir dantis visus reikia nedelsiant rauti lauk, nes yra netgi didelė tikimybė, jog jie suges. Kam čia nervintis laukiant, kol šie ims skaudėti, ir baimintis, kad juos nemaloniai gręš? Tuo labiau, kai vietoj nuosavų papuvusių, pageltusių rudimentų galima įsidėti žvilgančius keramikinius (arba platininius) protezus arba implantus.
Labiau išprusę sveikatos specialistai žino, kad po vidinių intervencijų organizmas išsibalansuoja, ir pažeidus vieną organą, neišvengiamai žalą pajus kiti. Vadinasi, vieną kartą be jokios realios būtinybės išpjaustytas žmogus taps amžinu ligoniu, priverstu nuolat lankytis gydytojo kabinete, gultis ant operacinės stalo ir vartoti brangius vaistus, nuo kurių pasidarys dar blogiau. Tai užburtas ratas.
Į jį patekusios daugybė gražuolių, apimtų kūno korekcijų manijos. Plastikos chirurgų veikla tikrai prasminga: jie gali padėti tiems, kam atsirado pilnavertiškai gyventi ir dirbti trukdantys, akivaizdžiai matomi trūkumai, skausmingi randai po patirtų baisių fizinių traumų. Tačiau šiandien mokantieji žongliruoti žnyplėmis tarnauja ir viso labo beprasmiams aikštingų damų įnoriams.
Juk atlikus kokią nors įmantriai pavadintą estetinę korekciją, probleminei klientei kompleksas dėl savo išvaizdos niekur nedingsta, tiesiog vieną nepasitenkinimą savimi pakeičia kitas ir yra šansų, kad moteris grįš su naujomis užgaidomis.
Vienas populiariausių taikinių – krūtinės sritis. Anksčiau ar vėliau pirmieji krūtų implantai pasirodo netinkamo dydžio arba formos, o gal nepatogūs ir reikia jas vėl koreguoti. Praėjus kuriam laikui po dar vienos operacijos, atsiranda galimybė išbandyti pažangesnes apvalumų keitimo technologijas. Po to, žinoma, išsivysto uždegimai, atsiranda problemų su pieno liaukomis ir vėl tenka kreiptis į medikus, ryti nuskausminamuosius saujomis.
Dabar šią kūno darkymo grandinę papildo naujovė – praėjus visus krūtų didinimo ar mažinimo ir modelio keitimo etapus, reikės būtinai jas nusipjauti, nes taip pasielgė viena garsiausių pasaulio gražuolių.
Lietuvoje tikrų, įtakingų žvaigždžių nėra, o pamaivos ir narcizai provincialai, vadinami garsenybėmis, niekam nerūpi. Niekam neįdomu pupyčių pikantiškos kūno formų pakitimų arba išmėsinėjimo istorijos. Čia – ne tokia rinka, ne tokie populiarumo mastai, ir jokia fonograminė dainorėlė arba vaškinė pozuotoja savo poelgiu masinės psichozės sukelti negali.
Tačiau nereikia būti nei įžymybe, nei jos gerbėju, kad virstum savo paties baimės auka. Todėl svarbu mokėti filtruoti informaciją ir gebėti atsispirti suktiems ligų prekeivių šiurpinimams.
