Ūkininkų patiriamų nuostolių pradžia siejama su žemės reformos startu, rašo „Ūkininko patarėjas“.
Sovietmečiu traktorinės priekabos, traukiamos kartais net vikšrinių traktorių, iš miško važiuodavo nosies tiesumu vieškelių link per pasėlius. Pakelėse dažniausiai ant žiemkenčių pasėlių rąstus kraudavo į rietuves. Tai būdavo laikinieji medienos sandėliai, iš kurių jau neskubant būdavo išvežama mediena.
Didžiulės žalos patirdavo ir miškai, kai polaidžiu rąstų prikrautas priekabas, susmigusias iki dugno, tiesiog vilkte vilkdavo traktoriai, palikdami gilias provėžas, pilnas vandens.
Taip būdavo sudarkoma miško paklotė. Ir tai darė valstybinių miškų sergėtojai. Apie gamtosaugą tuomet negalvota. Laukai priklausė kolchozams arba sovchozams, miškai - valstybei. Vadinasi, niekam. Todėl niekam ir nekildavo mintis, kad už žalą pasėliams derėtų atlyginti.
Atkūrus nepriklausomybę požiūris į miško ruošėjų savivaliavimą pasikeitė iš esmės. Atsirado tikrieji žemių šeimininkai, kuriems brangi kiekviena žemės pėda, juolab užsėta. Todėl ūkininkai visais jiems įmanomais būdais bando sustabdyti pasėlių ir kaimo kelių niokojimą pavasarį polaidžio metu ar rudenį, kai pažliugę keliai.
„Ūkininko patarėjo“ redakcija kasmet rudenį ir pavasarį per patį polaidį gauna pranešimų iš įvairiausių šalies vietovių apie medienos vežėjų daromas piktadarystes kaimo žmonėms. Jie sunkiasvorėmis medvežėmis kaimo kelius išmala ir šie tampa neišvažiuojami. Tada sunku atokius vienkiemius pasiekti net greitosios pagalbos automobiliams. Net ir išdžiūvus baloms keliuose dėl aukštų sukietėjusių vėžių neišvažiuosi, reikia jas užlyginti, o paskui ir pažvyruoti.
Deja, tuo nėra kam užsiimti. Tiksliau sakant, niekas nenori tuo užsiimti. Tenka patiems kaimo gyventojams taisyti savo kelius, miško ruošėjų sudarkytus. Ne vienus metus į kaimo kelius greideriu išvažiuoja Kauno r. ūkininkas Juozas Staliūnas.
Išmaknoti keliai sudaro didelių nepatogumų ne tik jam, bet ir kaimo bendruomenei. Kelią pataisyti vien gerų norų nepakanka. Tai susiję su darbo ir degalų sąnaudomis, neskaitant amortizacijos ir kitų dalykų, o išlaidų niekas nekompensuoja. Valdininkėliams atrodo, kad taip ir turi vargti stambesnieji ūkininkai.
Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Kėdainių skyriaus pirmininkas Virmantas Ivanauskas „ŪP“ sakė, kad kasmet rajono ūkininkai patiria nuostolių dėl medienos gabenimo iš miško sunkiasvorėmis medvežėmis pažliugusiais kaimo keliais, o neretai ir per pasėlius. Pasak LŪS Kėdainių skyriaus vadovo, šiemet daugiausia nuostolių padaryta Kėdainių r., Pelėdnagių sen., Saviečių k. esančiam kooperatyvui „Mūsų ūkis“, kuriam vadovauja praėjusios kadencijos žemės ūkio viceministras Aušrys Macijauskas.
Pasak V. Ivanausko, kooperatyvas „Mūsų ūkis“ turėjo didelių problemų dėl medvežių, kurios sumaitojo ūkio kelius, kai kur net pasėlius. Tačiau rajono Ūkininkų sąjungos vadovas sakė, kad dauguma miško ruošėjų geranoriškai nusiteikę dėl kaimui ir ūkininkams padarytos žalos atlyginimo. Pasak V. Ivanausko, kurie miško ruošėjai tariasi, tie visada susitaria su ūkininkais ar kaimo bendruomene. Didesnių problemų iškyla, kai kaltininkai nenori tartis su nuskriaustaisiais.
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Jeronimas Kraujelis „ŪP“ sakė, kad ši problema tęsiasi metų metus. Jis pažymėjo, kad ūkių keliams ir pasėliams daug žalos pridaro ne tik medvežės, bet ir medžiotojų visureigiai.
„Pavyzdžiui, kai buvome Labūnavoje, miškelis už kelių kilometrų, o pasėlių pakraščiuose iškasti lyg prieštankiniai grioviai. Kai pasiteiravome, kam tai padaryta, mums paaiškino, kad tai apsauga nuo medžiotojų, kurie visureigiais važinėja per laukus. Kai kur ties įvažiavimais į tarpūkinius keliukus įrengtos užkardos, kad jais nevažinėtų medvežės ir kitos transporto priemonės, kai pažliugusi žemė. Ne tik Kėdainių rajone, bet ir kitur tokia padėtis.
Antai Šakių r. žemdirbiai keikiasi, kad kiekvieną pavasarį kelius išmaknoja medvežės. Bet tokie atvejai neregistruojami. Ūkininkai susitaria su miško ruošėjais. Bet dažnai vieni su kitais nesusikalba ir ginčai atsiduria teismuose. Kai kurios bylos baigiasi taikos sutartimi, kitose priteisiama atlyginti ūkiams padarytą žalą“, – „ŪP“ aiškino LŽŪBA prezidentas J. Kraujelis.
„ŪP“ paklaustas, kas vis dėlto pataiso sudarkytus vietinius kelius, LŽŪBA vadovas neišlaikė nesusikeikęs: „Koks tau velnias juos taisys. Pasitvarko patys ūkiai. Žemės ūkio bendrovėms paprasčiau, nes kiekviena jų turi kokį nors greideriuką. Jeigu kelius išvažinėja valstybinių miškų medvežės, tuos kelius pataiso urėdijos. Privatūs miško ruošėjai už išvažinėtus kelius, pasėlius kartais apmoka.“
Kokia bebūtų konfliktų baigtis, taip tęstis negali. Tokią išvadą priėjo LŪS XXV suvažiavimas, tarp daugelio kitų problemų į suvažiavimo rezoliuciją įrašęs: „Eilę metų įvairiose Lietuvos vietovėse susiduriama su problema dėl medieną iš miško išvežančių sugadintų kelių, išvažinėtų pasėlių.Tam, kad sumažintų poveikį kelių dangoms, savivaldybės turi priimti sprendimus riboti eismą rajoniniais ir vietiniais keliais polaidžio metu (tuo laiku ribojamas tonažas, greitis ir panašiai).
Daug žalos patiriama ir dėl medienos sandėliavimo ant žieminių pasėlių. Pasidomėjus, kas turėtų atlyginti patirtą žalą, paaiškėjo, kad nėra teisės aktų, kurie numatytų tokios žalos atlyginimą.
Siūlome Aplinkos ministerijai parengti reikalavimus miškotvarkos projektams, kad juose būtų įtraukiama ne tik miško saugojimo reikalavimai, bet ir kelių bei žemdirbių laukai. Taip pat prašome numatyti sankcijas ar žalos atlyginimą už sugadintus kelius ir žemdirbių pasėlius.“
