Šią savaitę ne tik prezidentė, valdančioji dauguma, bet ir opozicija demonstravo, kad dėl valdžios, politinio išskaičiavimo ar tiesiog šiltos kėdės galima išsinerti iš kailio, apsisukti 180 laipsnių kampu ar visai pamesti protą ir gėdos jausmą.
D. Grybauskaitė parodė, kad neprarado gebėjimų mikliai keisti viešą poziciją kokiu nors klausimu, jei jai to prireikia.
Naujienų agentūrai BNS duotame interviu prezidentė pareiškė, kad konservatorių parengtas naujos atominės elektrinės projektas jau beveik palaidotas, ir pagarbiai atsiliepė apie jį pasmerkusį referendumą, kuriame „žmonės pareiškė savo nuomonę”.
Kaip čia neprisiminsi pernai D. Grybauskaitės svaidytų paniekinamų atsiliepimų, kad „naujos atominės nauda suabejojo vos trečdalis” rinkimų teisę turinčių piliečių, ar metinio pranešimo, kuriame referendumas pavadintas farsu?
Žinoma, prezidentė greičiausiai ir toliau remia konservatorių projektą, o šis tūptelėjimas į kitą pusę, ko gero, tereiškia norą paflirtuoti su tauta.
Kitas prezidentės kūlvirstis – atsakymas į klausimą, kaip ji vertina tai, kad teisėsauga nesugebėjo įrodyti pernai į gatvę išmestų FNTT vadovų kaltės dėl informacijos apie „Snoro” uždarymą nutekinimo.
Prezidentė, kuri FNTT vadovus išvariusį vidaus reikalų ministrą R. Palaitį tuomet užstojo sparnuota fraze „ministras čia ne prie ko”, dabar pareiškė, kad tai tik ministerijos vidaus reikalas. Kitaip sakant, šį kartą jau D. Grybauskaitė „ne prie ko”.
Tik kažin ar kas nors tuo patikės. Juk prezidentė teisėsaugą stengiasi laikyti už trumpo pavadžio.
Antai šią savaitę D. Grybauskaitės statytinis generalinis prokuroras D. Valys pagaliau išėdė jai jau seniai nepatikusį Kauno apygardos prokuratūros vadovą K. Betingį. Jam buvo pasiūlyta pasirinkti – arba gatvė, arba „kitos pareigos” provincijoje.
Prezidentei taip besivartaliojant, valdančiąją koaliciją toliau kankino vidaus rietenos bei intrigos.
Konstitucijos komisija pagaliau pasiūlė pagrindinio šalies įstatymo pataisą, kuri leistų pašalintam prezidentui, „tvarkiečių” vedliui R. Paksui dalyvauti jau kituose šalies vadovo rinkimuose.
Tačiau netgi šį sprendimą stūmę R. Pakso bendražygiai supranta, kad plataus sutarimo ir koalicijoje, ir visame Seime dėl šios pataisos nebus – greičiausiai ji nesurinks reikiamos 94 parlamentarų paramos.
Neatmestina, kad net dalis prieš R. Paksą maištaujančių ir aplinkos ministrą V. Mazuronį kaip lyderį matančių „tvarkiečių” patys nori, kad pašalintas prezidentas kuo ilgiau negrįžtų į Lietuvos politiką.
Trintis juntama ir tarp socialdemokratų. Jų viršūnėse neslūgsta aistros dėl esą išduotų rinkimų pažadų ir socialdemokratinių vertybių – ypač mokesčių srityje.
Lipdomi mokesčių pakeitimai draskė ir visą koaliciją, kuri labiausiai priminė į skirtingas puses traukiamą vežimą.
Vienos partijos siūlė vienus esminius pokyčius, kitos – kitus, o po penktadienio rytą įvykusio įtempto viršūnių pasitarimo beveik tapo aišku, jog galutinis produktas veikiau primins prėską mišrainę.
Prisiminus ankstesnės valdžios naktines reformas gal tai ir neblogai. Kita vertus, toks valdančiųjų trypčiojimas parodė, kad prieš rinkimus dalyti pažadai apie ryžtingus veiksmus pasirodė esą tuštoki.
Valdančioji koalicija nevieninga ir dėl sveikatos apsaugos ministro V. Andriukaičio.
„Darbiečiai”, grasinę paremti opozicijos interpeliaciją šiam socialdemokratui, patys ėmė dėl to nesutarti.
Dėl tokios sumaišties valdančiųjų gretose vis nepraleidžia progos pasišaipyti opoziciniai konservatoriai. Kol galiausiai patys buvo priversti gūžtis iš gėdos.
Uolus Seimo maldininkas, kovotojas už „krikščioniškąsias šeimos vertybes”, konservatorius E. Vareikis, kuris girtas primušė savo žmoną, užvakar pasiekė naują pasipūtimo ir įžūlumo viršūnę.
Užuot tyliai slėpęs galvą po pagalve per savo teisinės neliečiamybės svarstymą, E. Vareikis iš tribūnos išrėžė ilgą pamokslą, kupiną filosofavimų apie šeimos tvirtybę, ir kritikos tiems, kurie skuba teisti.
Dešiniųjų vadai, kurie turėjo seniai gelbėti morališkai degraduojantį bendražygį ir prispausti atsisakyti Seimo nario mandato, tesugebėjo maldauti jį palikti tribūną ar nuleidę akis klausytis pagiringų sapalionių.
Didžiąją pamokslo dalį skyręs europinių įstatymų, saugančių nuo smurto šeimoje, kritikai, E. Vareikis galiausiai padarė išvadą, kad tokie įstatymai tik „naikina šeimą”.
Nėra ko stebėtis, kad politikų elgesys tik gilina nepasitikėjimo bedugnę, skiriančią visuomenę ir valdžią.
Beje, tos bedugnės gylį netiesiogiai parodė ir šią savaitę kilusi panika pasklidus gandams apie „Swedbank” bankrotą.
Atsiimti pinigų puolė net tie, kurie žinojo, kad jų indėliai apdrausti, ar suprato, jog tai greičiausiai tik provokacija.
Nekuriant sudėtingų sąmokslo teorijų galima spėti, kad tokį piliečių elgesį lėmė didžiulis nesaugumo ir nepasitikėjimo viskuo jausmas.
Skaudžiausia, kad instinktyviai nepasitikima net pačia valstybe.
O prie to baisaus instinkto ugdymo neabejotinai prisideda ir bet kokios spalvos valdantieji – besiriejantys, nevykdantys pažadų, veidmainiaujantys.
