„Senieji Vilniaus spalvotašoniai” – taip vadinasi A. Stimburio neseniai įsteigtas klubas, į kurį jis kviečia visus, neabejingus šiai Vilniuje daugiau nei prieš šimtą metų išvestai veislei.
Kodėl 48 metų A. Stimburys taip aistringai globoja šios veislės paukščius? Buvęs vilnietis nedvejodamas atsako: spalvotašoniams dabar – pats sunkiausias laikotarpis.
Iš tiesų spalvotašoniams gresia išnykimas. Iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio ši veislė buvo gausi ir klestinti. Bet balandžių skaičius vis mažėjo, sumenko paukščių kokybė, nuskurdo genetinis fondas.
Pirkdavo Kalvarijų turguje
Dabar A. Stimburys gyvena prie Širvintų, kur jo sodybos kieme – daug vietos balandinėms. Balandžius jis augino ir gyvendamas sostinės Užupyje, po to suderinęs visus dokumentus balandinę įsigudrino įkurdinti net Fabijoniškėse.
Kai Antanas buvo mažas, tėvai gyveno Širvintose. Vyras su šypsena prisimena, kaip keli berniūkščiai, pasprukę iš namų motociklu, lėkdavo į Vilnių balandžių pirkti. „Tėvai net nesužinodavo”, – juokėsi vyras.
Spalvotašonius Antanas pradėjo auginti eidamas į pirmąją klasę. Tada jie Kalvarijų turgavietėje kapeikas kainavo. Joje balandžių augintojai rinkdavosi anksti rytą prie baldų komiso parduotuvės.
Iš senųjų Vilniaus balandininkų A. Stimburys sužinojo, kad spalvotašonius augino jų tėvai ir seneliai. Sostinėje visais laikais populiariausi buvo balti balandžiai su spalvotais sparnų skydeliais ir spalvota dėme kaktoje.
Gali skristi iki 6 valandų
„Tai puikios orientacijos paukščiai, sugebantys sugrįžti namo iš 20–30 kilometrų atstumo. Jie gali skristi iki šešių valandų”, – A. Stimburys gyrė spalvotašonius, kurių augina bent šimtą.
Šie paukščiai – bene geriausi Lietuvoje skrajūnai, nuo stogo kyla lengvai, pakanka vieno mostelėjimo, po skrydžio labai greitai atsigauna. Pailsėję vos penkiolika minučių jie vėl gali skraidyti kelias valandas.
Beje, spalvotašoniai balandžiai vienodai gerai skraido visais metų laikais, labai prisirišę prie savo balandinės.
Dažnai turguje balandžių augintojai spalvotašonius žargonu vadindavo nikolaicais arba mikolaicais, manydami, kad tai – Nikolajevo aukštaskraidžiai. Iš tiesų plunksnų piešinys panašus, bet šiaip šios dvi veislės neturi nieko bendra.
Augintojų lieka vis mažiau
Dabar augintojus, sostinėje turinčius spalvotašonių, galima suskaičiuoti rankos pirštais.
Be A. Stimburio, Vilniuje vienas didžiausių spalvotašonių entuziastų buvo Petras Fominas. Tačiau kuriam laikui jis pomėgio atsisakė, o dabar tinkamų šios veislės balandžių jau neberanda pirkti.
P. Fominui nepavyko rasti rašytinių duomenų apie spalvotašonių kilmę, todėl jis pasikliovė patyrusių balandininkų prisiminimais.
Spalvotašonių veislės ištakos – XX amžiaus pradžia. Manoma, kad Vilniaus paukščiai galėjo būti kryžminami su senoviniais Rusijos spalvotašoniais, o vėliau su Ukrainos spalvotašonių veislėmis. Toks kryžminimas nebuvo plačiai taikomas, nes minėtos veislės tuo metu buvo labai vertinamos Rusijoje, todėl įsigyti tokių balandžių buvo beveik neįmanoma.
Nuo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio spalvotašonių raida jau aiškesnė, nes dar yra gyvų augintojų, galinčių papasakoti apie šį laikotarpį.
Tuo metu spalvotašonius augino beveik visi sostinės balandininkai, tobulindami veislę tik atrankos metodu ir nuolat treniruodami.
Balandžiai buvo vislūs, todėl jų kasmet daugėjo.
Apnyko dėl urbanizacijos
Jau šeštajame dešimtmetyje veislė klestėjo. Vilniaus padangėje jų skraidė daugybė – įvairių spalvų ir atspalvių. Veislė tobulėjo iki septintojo dešimtmečio, kol neprasidėjo spartus urbanizacijos procesas.
Iš karto sumažėjo balandinių skaičius. Daugeliui balandininkų įkurtuvių naujuose butuose džiaugsmą slopino praradimo kartėlis, nes reikėjo skirtis su mėgstamais paukščiais, kurie dažniausiai patekdavo į nepatyrusių žmonių rankas. Tad po dešimtmečio spalvotašoniai jau nebuvo tokie populiarūs.
Likę patyrę augintojai brangino kiekvieną balandį, o geriausiųjų beveik netreniruodavo.
Kai Centro ligoninė dar buvo neišsikrausčiusi iš Tilto gatvės, jos ūkvedys buvo įsigudrinęs balandžius auginti palėpėje. Kai jis atsisakė pomėgio, balandžiai išskrido.
Dar ilgai A. Stimburys juos matydavo Katedros aikštėje, atnešęs batono palesindavo.
Vanagas – puikus treneris
Ar didžiausias balandžių priešas yra vanagas?
A. Stimburys purto galvą. Pasirodo, ne. Vanagą balandžių augintojai laiko puikiu treneriu. Gainiodamas paukščius jis juos puikiai ištreniruoja.
O pačiumpa vanagas patį silpniausią balandį, taip vykdydamas natūralią atranką.
Daug pavojingesnė už vanagą paukščiams yra kiaunė – ji, pro menkiausią plyšį įlindusi į balandinę perkanda gerklę dešimčiai balandžių ir iščiulpia kraują.
A. Stimburys prisipažino vienu metu puolęs į neviltį, kai kiaunė kadaise išpjovė penkiolika geriausių Vilniaus spalvotašonių.
Tačiau patyręs balandžių selekcininkas sugebėjo užsiauginti naujų.
Sukūrė standartą
A. Stimburys kitiems balandžių augintojams yra pasiūlęs ir ne vienus metus rengtą Vilniaus spalvotašonių standartą.
Bendra šios veislės charakteristika – ilgi, grakštūs, tvirto kūno sudėjimo, temperamentingi, žvalūs paukščiai pakelta uodega ir po ja laikomais sparnais. Lengvai pakyla į didelį aukštį, todėl vadinami aukštaskraidžiais, skrenda veržliai plačiais ratais, vis rodydami norą išsiveržti iš jo ir nuklysti į tolį, bet netrukus ir vėl grįžta atgal.
Vilniaus spalvotašonio ilgis – nuo 32 iki 37 centimetrų, jis yra baltos spalvos, išskyrus sparnų skydelius ir ovalią dėmę ant kaktos. Pagrindinė sparnų skydelių spalva yra juoda, geltona, raudona, rečiau – pilka.
Spalvinės plunksnos gali būti po sparnais ir dengti dubenį. Visos dešimt mosuojamųjų plunksnų yra baltos.
Šios veislės paukščių akys vidutinio dydžio, geltonos, akių vyzdys – juodas. Snapas – baltas ir storas, viršutinė jo dalis užlenkta žemyn.
Vilniaus spalvotašonių uodega – iš 14–18 vairuojamųjų plunksnų, platėjanti, pakelta iki 40 laipsnių kampu.
