Mes tikrai be jokio vargo galėjome užkariauti teritorijas iki pat Juodosios jūros. Nes esame labai karinga tauta. Iki šiol. Nes mes – tiek vyrai, tiek moterys – su viskuo kariaujame: su svoriu, su nedarbu, su patyčiomis, su korupcija, alkoholizmu, su visomis pasaulio ir Lietuvos negandomis. Todėl kariaujame ir su smurtu šeimose.
Žmogaus teisių gynėjai, moterų organizacijos ir visokios kitokios institucijos puola parlamentarus ir policiją su prokuratūra, kad šie neuždaro, nenuteisia, nenukryžiuoja smurtautojų. Kai smurtautojai nubaudžiami, gynėjai vėl nepatenkinti – per mažai, per švelniai. O į prokurorų ar policijos aiškinimus, kad bausmė nėra tik uždarymas į kalėjimą, atsako juoku ir kandžiomis replikomis.
Šitokiame chore tik vos vos girdimas balsas, kad reikia kalbėti ne tik ir ne tiek apie bausmes. Visi besidomintys smurto šeimoje problemomis pastebi, kad smurtas sukuria besikartojantį ratą su besikartojančiomis situacijomis, kurios vis labiau artina dramatišką, o kartais ir kruviną atomazgą. Tačiau pasibaigus vienos poros dramai, smurto ratas įsisuka keliose kitose šeimose: tokios poros vaikai dažnai patys suka smurto ratą arba patenka į jį.
Kodėl? Juk smurtautojas arba žudiku tapusi jo auka uždaryta už grotų. Slibinui nukirto vieną galvą – o jis atsiaugino tris. Ieškoti priežasčių, kodėl užaugo tos trys slibino galvos ir nebesudaryti sąlygų joms veistis – kelias mažinti skaičių žmonių, patenkančių į smurto ratą. Be kovų ir kraujo praliejimų.
Papasakosiu tikrą smurto istoriją, kurios geriau jūsų vaikai neperskaitytų.
Kai tėvą suėmė, šešiolikmetė buvo pikta ir nusiminusi. Ji apgailestavo, kad šeimos istorijai iškilus viešumon ir tėvą uždarius į areštinę, jis nebegalės išsituokti su mama ir vesti jos.
Kiek save prisiminė mažą, tiek mergaitė prisiminė jį mušant motiną. Vėliau jis žengė dar toliau – ėmėsi dukters. Jos nemušė – tvirkino ir žagino. Ilgainiui mergaitė tai ėmė laikyti gyvenimo, šeimos norma, net pamilo tėvą kaip vyrą ir pateisino, kad jis muša motiną. Mergaitei ji tapo konkurente. Dar mažą tėvas ją sodindavo ant kelių ir pirštais liesdavo jos lytį. Mergaitei paaugus, tėvas su ja nuolat turėjo lytinius santykius. Iš pradžių mergaitė bijojo tėvo, kuris jai grasino, todėl nesiryžo priešintis. Ji nesipriešino ir tuomet, kai dažniausiai nuo alkoholio apgirtęs tėvas įgyvendindavo savo fantazijas.
Dukrai baimės tėvas įvarydavo grasindamas, kad jeigu ji kam nors apie tai papasakos, jis jos nesaugos ir ji turės vaiką.
Mergaitė buvo prievartaujama ir namuose, ir ūkiniame pastate, ir tiesiog lauke ant žemės. Tėvas nevengdavo naktį ateiti į lovą, kurioje mergaitė miegojo kartu su mažuoju broliu. Kaip berniukas pasakojo policijos pareigūnams, jis bijojo tėvo, apsimesdavo, kad miega ir laukdavo, kol sesuo su tėvu „nustos krutėti“.
Berniukas, kaip ir sesuo, tikėjo, kad ji bus tėvelio žmona.
Šeimos galva nuolat girtuokliavo, iš namų dažnai sklisdavo žvėriškas riaumojimas, žmona su vaikais neretai būdavo išvejama iš namų arba gelbėdamasi nuo smurto bėgdavo pati. Kaimynai ir giminės manė, kad vieną gražią dieną vyriškis išžudys savo šeimą, nes įsiutęs jis griebdavosi ir šakės, ir kirvio. Moteris policijai papasakojo, kad sykį matė vyrą gulintį su dukra, kuri buvo be kelnaičių. Bet kai pabandė aiškintis, kas vyksta, vyras ją smarkiai sumušė.
Kol policija tyrė įvykį, kol vyko teismas, mergaitė su broliu buvo apgyvendinti globos namuose. Šešiolikmetė liūdėjo ir pyko ant viso pasaulio. Nuo mažens tvirkinta mergaitė net neįsivaizdavo, kad gyvenimas gali būti kitoks. Ji negalėjo pasakyti, kada nustojo bijoti tėvo prisilietimų. Duktė manė jį mylintį kaip vyrą.
Mergaitė vengė motinos, nes laukė, kol tėvas išsiskirs ir ves ją, savo dukrą. Todėl ir manau, kad reikia ne tiek kovoti su smurtu, nes tai yra pasekmė, o labiausiai – auklėti vaikus nuo mažens, aiškinant, kas ir kokia turi būti šeima, kokie turi būti santykiai tarp šeimos narių, ką daryti, jeigu įtaria, kad jų šeimos santykiai ne tokie, kaip visų kitų, kaip skaitė ir girdėjo, kaip buvo mokomi.
Reikia formuoti normalios šeimos gyvenimo modelį, rodyti ir kalbėti apie jį. Tai nebūtinai turi būti absoliutus kelias iš smurto rato, bet vienas iš paveikių kelių. Nes iškreiptas šeimos modelio suvokimas yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl vis atsiranda smurtautojų ir su savo situacija susitaikančių aukų.
Nebekovokim, kam mums teritorijos iki Juodosios jūros? Geriau išmokykim skirti gera nuo blogo, normalų nuo iškrypimo. Tik kovoti paprasčiau ir pelningiau. Kai politikai ar valdžios institucijos skiria pinigų, visada daugiausiai skiriama kovai.
Kovoti su ligomis skiriama šimtais kartų daugiau, negu sveikam gyvenimo būdui formuoti; kalėjimams, policijai ir prokuratūrai, nors šie ir skundžiasi, skiriama daug sykių daugiau, negu vaikų vasaros stovykloms, nemokamam moksleivių užimtumui po pamokų; parlamentarai savo neliečiamybėms skiria daugiau dėmesio ir laiko, negu bandymui susivokti, kodėl Lietuvos vaikai – patys nelaimingiausi Europoje.
Ministerijų vadovams daugsyk įdomiau ir paprasčiau užsiiminėti žodžių ekvilibristika, – nes jie yra politikai, – negu inicijuoti mokymo programas, padėsiančias nutraukti smurto ratą. Konferencijoje, skirtoje smurto problemoms aptarti, vieno rajono Moterų centro vadovė pasakojo, kad smurtą patiriančios regiono moterys dažnai nė nežino, kad jas gina įstatymai, kokias teises jos turi, kaip gali būti apsaugotos nuo skriaudos.
Nes socialinei reklamai, švietimui pinigų neskiriama, nes vietos, šalies, ES parlamente esantiems politikams svarbiausia – jų gražiai retušuoti veidai internete, laikraščiuose. Tokiai reklamai pinigų negailima.
Taigi kovoti ir „gesinti gaisrus“ – pelningiau, populiariau. Nes tik naivuoliai nežino, kad karas yra labai pelningas reikalas.
