Du kartus žmonai sudavęs į veidą ir sykį į sėdmenis spyręs konservatorius, katalikiškų vertybių sergėtojas E. Vareikis – jau penktas šios kadencijos Seimo narys, kuriam panaikintas imunitetas. Iš viso net 13 tautos išrinktųjų buvo perduoti į teisėsaugos rankas.
Devynis kartus Seimas atsisakė tenkinti prašymus naikinti parlamentarų teisinę neliečiamybę, bet per šią kadenciją taip dar neatsitiko. Tačiau ir tais atvejais, kai Seimas nepaklausydavo prokurorų, visiškai neatrodo, jog politikus nepagrįstai buvo mėginama patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Aiškiai matyti, jog Seimo nariai pridengdavo kolegas neliečiamybės skydu dėl politinių ar kitų išskaičiavimų.
Bene daugiausia politinių aistrų sukėlė 2004 metų Seimo sprendimas nenaikinti tuometės valdančiosios koalicijos narių V. Andriukaičio ir V. Kvietkausko bei opozicijai priklausiusio konservatoriaus A. Vidžiūno, kurie buvo įtariami korupciniais ryšiais, teisinės neliečiamybės.
Šis atvejis išskirtinis, nes patys Seimo nariai prašė naikinti jiems teisinę neliečiamybę ir leisti apsiginti teisme. Bet dėl politinių sumetimų jie nebuvo išgirsti. Mat tuomet artėjo nauji rinkimai ir partijos bijojo, kad net sėkmingai pasibaigęs teisminis procesas gali pakenkti jų reitingams.
Tariamai neskaidrių ryšių turintiems Seimo nariams sprendimas neatimti iš jų teisinės neliečiamybės išėjo tik į bloga.
Įsisiūbavus politiniam skandalui jiems teko patiems atsisakyti mandatų.
V. Kvietkauskas į Seimą iš viso negrįžo, o V. Andriukaičiui ir A. Vidžiūnui tai pavyko padaryti po vienos kadencijos pertraukos, nors neradus įrodymų ikiteisminis tyrimas dėl korupcijos buvo nutrauktas.
Tai tiktai patvirtina, kad Seimo narių teisinė neliečiamybė Lietuvoje jau nereikalinga siekiant juos apsaugoti nuo nepagrįsto persekiojimo – ir atsisakę parlamentarų mandatų minėti politikai nebuvo nei sulaikyti, nei nuteisti.
Palikdami teisinę neliečiamybę kolegos jiems, ko gero, padarė meškos paslaugą, nes kilusio triukšmo jau nebuvo įmanoma nugesinti.
Priešingu pavyzdžiu, kai neliečiamybė vis dėlto leidžia ilgam pasislėpti nuo teisėsaugos, tapo praėjusios kadencijos Seimo atsisakymas leisti prokurorams toliau tirti kyšininkavimu įtariamo dabar jau buvusio „tvarkiečio” E. Lementausko bylą.
Prokuratūra vėl galėjo imtis šio asmens tiktai pernai rudenį pasibaigus ankstesnio Seimo įgaliojimams. Byla dabar atsidūrusi teisme, bet iki šiol nebaigta nagrinėti.
Kad parlamentarų teisinę neliečiamybę galima paversti net ciniškų politinių mainų moneta, rodo Seime virusios aistros dėl Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje teisiamų V. Uspaskicho, V. Gapšio ir V. Vonžutaitės bei „Drąsos kelio” atstovės N. Venckienės.
V. Uspaskichas ir N. Venckienė nė neslėpė, kad tarp jų politinių įsitikinimų – praraja, bet per balsavimus dėl teisinės neliečiamybės jie buvo vieningi kaip dvasios brolis ir sesuo, o jų frakcijos stengėsi viena kitai padėti gelbėjant saviškius nuo teisėsaugos.
Vis dėlto teisingumui nebuvo sutrukdyta, Darbo partijos lyderiams gresia net reali laisvės atėmimo bausmė, o N.Venckienė ėmė slapstytis nuo teisėsaugos.
Bet Seimo darbas kuriam laikui buvo gerokai sutrikdytas, o ir vėlesni įvykiai parodė, kad Darbo partija nepraleidžia progos kaišioti pagalių į ratus jų neparėmusiems socialdemokratams.
Politikos apžvalgininkai ir teisės specialistai beveik vienu balsu kalba, kad teisinė neliečiamybė – tik piktnaudžiauti skatinanti, seniai prasmę praradusi Seimo narių privilegija.
Atsiradusi XVII a. Didžiojoje Britanijoje, o šiuolaikinį pobūdį įgijusi XIX a. viduryje Vokietijoje, parlamentarų teisinė neliečiamybė iš tiesų anuomet apsaugodavo juos nuo teisėsaugą savo rankose laikiusios vykdomosios valdžios persekiojimų.
Tačiau šiais laikais parlamentarų teisinė neliečiamybė išlikusi daugiau iš tradicijos, o realiai demokratinėje valstybėje turėtų visiškai pakakti visiems piliečiams numatytų įstatymo garantijų, kad niekas negali būti persekiojamas už savo politinius įsitikinimus.
Jau kelių kadencijų Seimo patirtis rodo, kad Lietuvoje parlamentarų teisinė neliečiamybė tėra priemonė jiems išsisukinėti nuo teisinės atsakomybės, vilkinti teismų procesą.
Bet panaikinti Seimo narių teisinę neliečiamybę nėra paprasta, nes tai Konstitucijos norma.
Daug paprastesnis būdas – supaprastinti teisinės neliečiamybės naikinimo procedūras, numatyti atvejus, kai tai būtų galima daryti nebalsuojant visam Seimui.
Tokie siūlymai jau seniai pateikti, bet Seimas neskuba jų priimti. Tai rodo, kad parlamentarai nenori netekti privilegijos, kuri leidžia jiems jaustis išskirtiniais piliečiais net tada, kai girti muša žmonas, o neliečiamybės atėmimo procedūra virsta farsu.
